Baldras yra vienas mylimiausių skandinavų mitologijos veikėjų. Žinomas kaip šviesos dievas, jis buvo giliai gerbiamas tiek dievų, tiek mirtingųjų. Jo istorija yra tragiška, kupina didvyriškumo ir išdavystės, ir buvo perduodama iš kartos į kartą šimtmečius.
Baldras ir jo vaidmuo skandinavų mitologijoje
Priklausantis asų grupei, jis yra šviesos, grožio, jaunystės ir meilės dievas. Odino ir Frigės sūnus, jis garsėjo savo intelektu ir įžvalgumu. Buvo sakoma, kad jis buvo toks gražus ir kilnus, jog šviesa sklido iš jo kūno, o net pačios gražiausios gėlės nusilenkdavo jam praeinant.
Baldro intelektas ir įžvalgumas pranoko visus kitus Asgardo dievus. Jo išmintis buvo tokia didelė, kad jis galėjo išspręsti bet kokią problemą ar nesutarimą tarp dievų ir žmonių. Jis taip pat turėjo ypatingą ryšį su gamta, gebėdamas bendrauti su gyvūnais ir augalais.
Vienas garsiausių jo pasiekimų – Asgardo sienos sukūrimas – sienos iš Akmuo, geležies ir stiklo, saugančios miestą nuo milžinų atakų. Jis taip pat sukūrė vaivorykštinį tiltą Bifrostą, kuris leido dievams saugiai keliauti tarp Asgardo ir Midgardo (žmonių pasaulio).
Baldro šeima:
Baldro šeima buvo gausi: jo broliai Hodras ir Toras bei tėvas Odinas. Jis taip pat turėjo dvi įseseres: Hel ir meilės deivę Freją. Jis buvo vedęs Naną, mirtingąją moterį, su kuria susilaukė sūnaus Forsetžio. Jo motina Frigė buvo viena iš pirmųjų asų, suteikusi jam daugybę dovanų, įskaitant drąsą, gerumą ir iškalbą.
Baldro mirties istorija
Baldro mirtis buvo vienas svarbiausių įvykių skandinavų mitologijoje. Dievai negalėjo užkirsti kelio jo mirčiai, kuri buvo išpranašauta „Völuspá“ pranašystėje kaip pirmasis iš daugelio įvykių, vedančių į Ragnaroką – pasaulio pabaigą.
Frigė, norėdama apsaugoti savo sūnų, pasirūpino, kad visos gyvos būtybės prisiektų nedaryti žalos Baldrui, išskyrus amalą, kurį ji palaikė per daug nekenksmingu, kad prašytų priesaikos. Baldro pažeidžiamumo nebuvimas pavertė jį kitų dievų žaidimų taikiniu – jie svaidė į jį peilius ir strėles, žinodami, kad niekas negali jo sužeisti.
Lokis, pavydėdamas Baldro nenugalimumo, persirengė senute, kad pakalbėtų su Frige ir sužinotų, ar Baldras turi silpnybių. Frigė jam atskleidė, kad neprašė priesaikos iš amalo, ką Lokis išnaudojo savo naudai. Jis pagamino strėlę iš amalo ir pasiūlė aklam Baldro broliui Hodrui pažaisti ir paleisti strėlę į Baldrą. Lokis vedžiojo Hodro ranką ir paleido strėlę į Baldrą. Strėlė akimirksniu jį nužudė, panardindama visus Asgardo dievus į liūdesį.
Nenorėdamas susitaikyti su Baldro mirtimi, Odinas išsiuntė Hermodą į požemio pasaulį derėtis su Hel ir bandyti susigrąžinti Baldrą. Įtikinusi ją, ji sutiko su viena sąlyga: kad visos gyvos būtybės pasaulyje apverktų Baldrą. Ragana Tokė atsisakė jį apverkti, todėl planas žlugo, palikdamas dievus be jų mylimo sūnaus.
Nana, Baldro žmona, mirė iš sielvarto sužinojusi apie savo vyro mirtį. Baldro ir jo žmonos kūnai buvo sudeginti ant laidotuvių laužo, o Toras įmetė nykštuką Litrą į ugnį kaip auką.
Lokį nuteisė Odinas: jis buvo prirakintas prie trijų uolų, o virš jo galva buvo pakabinta nuodinga gyvatė, lašinanti nuodus. Odinas su milžine Rindr susilaukė sūnaus Valio, kuris per vieną dieną užaugo iki pilnametystės su vieninteliu tikslu – nužudyti Hodrą, nors šis tebuvo pėstininkas Lokio klastoje.
Baldro mirties palikimas
Baldro mirties istorija naudojama paaiškinti gamtos reiškinius, tokius kaip žaibai ir griaustinis. Žmonės tikėjo, kad dievai taip liūdėjo dėl Baldro mirties, jog dangus nušvisdavo žaibais, o griaustinio garsas buvo jų šauksmas.
Nors Baldras negrįžo iš mirusiųjų, jo istorija išliko atmintyje šimtmečius, primindama, kad net dievai yra bejėgiai prieš likimą ir mirtingumą. Tai liudija, kaip svarbu mums, mirtingiesiems, mėgautis kiekviena akimirka šioje žemėje, nes niekada nežinome, kada mūsų laikas netikėtai baigsis.
