Skandinavų mitologijoje Helė yra mirties karalystės, Helheimo, deivė ir valdovė. Helė yra jauniausia piktadario dievo Lokio ir milžinės Angrbodos atžala. Ji dažniausiai vaizduojama kaip šiurpi ragana, pusiau gyva ir pusiau mirusi (viena pusė juodai melsva, kita – kūno spalvos), pasižyminti niūria ir grėsminga išraiška.
Jos veidas ir kūnas primena gyvą moterį, tačiau jos šlaunys ir kojos – tarsi negyvėlio, dėmėtos ir suirusios. Dievams ją pagrobus, Helė buvo nublokšta į požemio pasaulį. Jos menė Helheime vadinama Eljudnir, mirusiųjų namais, ir yra aptverta aukštomis sienomis. Jos tarnai – Ganglatis ir tarnaitė Ganglot.
Helė mitologijoje
Buvo laikai, kai patekimas pas Helę buvo neišvengiamas, tačiau tai nebuvo laikoma bausme: Angrbodos ir Lokio dukra Helė valdo skandinavų mirusiųjų karalystę. Ji yra mirusiųjų sielų globėja. Tie, kurie žūsta jūroje ar mūšyje, keliauja kitur; visi kiti patenka pas Helę, kuri priima juos savo namuose, Helheime, nesvarbu, ar jie buvo geri, blogi, nusidėjėliai ar šventieji.
Helės karalystė nėra sieros ir ugnies kankinimų vieta. Tai veikiau mirusiųjų užeiga ar stotis, nors kartą ten patekus, ištrūkti neįmanoma. Helheimas yra tamsi, pilka, drėgna ir miglota karalystė: karščio kaip bausmės koncepcija buvo atnešta iš pietų kraštų kartu su krikščionybe. Šilumos trūkumas be pavasario vilties skandinavams buvo tikrasis nykumo simbolis. Visgi, kai kurios Helheimo vietos yra patogesnės už kitas: Helė sprendžia ir nustato, kur tiksliai bus nukreipta kiekviena siela.
Helė ir jos broliai, vilkas Fenriras bei gyvatė Jormungand, buvo užauginti savo motinos, raganos Angrbodos, Geležiniame miške. Pranašystė skelbė, kad abu broliai ir jų sesuo vieną dieną ves naikinimo armiją prieš asus. Odinas, žinodamas pranašystę, „atsigabeno“ juos į Asgardą, norėdamas įvilioti į spąstus ir užkirsti kelią lemtims. Odinas asmeniškai sučiupo Helę ir nubloškė ją kuo toliau: ji atsidūrė mirties karalystėje ir tapo jos valdove. Ji gyvena didelėje Eljudniro menėje, Helheimo širdyje.
Jai buvo lemta vadovauti maištingų dvasių ir šmėklų sukilimui. Helė pasirodo sapnuose, iš kurių garsiausias – Odino sūnaus Balderio sapnas. Ji pasirodė jam likus trims dienoms iki mirties, tiksliai įspėdama, kad po trijų dienų ji jį apkabins. Kadangi jos tėvas (Lokis) prisidėjo prie Balderio mirties jį nunuodydamas, neaišku, kiek vidinės informacijos Helė turėjo prieš savo pranašystę.
Skandinavų mirties deivė Helė taip pat žinoma kitais vardais, pavyzdžiui, Hela. Net ir turėdama daugybę vardų bei pavidalų, Helė išlieka svarbia skandinavų mitologijos figūra. Ji dažnai laikoma Niflheimo (tamsos) šeimininke, kur gyvena tie mirusieji, kurių gyvenimas nebuvo pagerbtas.
Ji vaizduojama blyškia oda dėl ilgo gyvenimo tamsoje, su raupų žyme ant skruosto. Dėl šių priežasčių jos buvimas gali atrodyti paslaptingas ir bauginantis.
Visgi, bėgant laikui, daugelis žmonių pajuto simpatiją šiai galingai, bet nesuprastai figūrai dėl jos ryšio su mūsų pačių mirtingumu.
