Ar kada nors bandėte pažvelgti į vikingų istoriją feministiniu požiūriu? Ne? Tai vargu ar stebina, turint omenyje tokią vyrišką, drąsią ir galingą kultūrą kaip vikingų – vyrų su vešliais barzdomis, įspūdingu kūno sudėjimu ir tatuiruotėmis, išreiškiančiomis jų narsą bei vyriškumą.
Klausimas, ką veikė vikingų moterys, kol vyrai kovojo su priešais mūšio laukuose, leidosi į nuotykius Skandinavijos jūrose ir užkariavo naujas teritorijas, yra visiškai pagrįstas. Kas nutiko toms moterims tais laikais? Atsakymas, atskleistas archeologinių tyrimų, yra stulbinantis.
Kas buvo vikingų moterys?
Jokia istorija neapsieina be moterų. Argi jos nėra tas kelias, kuriuo vyrai ateina į šį pasaulį? Argi jos nenusipelno teisingumo visuomenėse, kuriose dažnai vaizduojamos tik blankioje šviesoje?
Reikia pažymėti, kad vikingų visuomenė buvo iš esmės patriarchalinė. Todėl vaidmenys buvo paskirstyti pagal lytį. Nuo pat vaikystės moterys mokėsi namų ruošos darbų, šeimos principų ir tradicijų, įstatymų bei moralinių vertybių, kuriuos vėliau turėjo perduoti savo vaikams. Paprasčiau tariant, vyras buvo visuomenės ranka, o moteris – jos siela.
Vis dėlto, vikingų moteris tikrai nebuvo Šekspyro Džiuljeta. Toli gražu. Moterų auklėjimas turėjo padaryti jas stipriomis, tvirtomis ir energingomis asmenybėmis, gebančiomis paliesti vyro širdį ir, jei reikia, paskatinti jį atkeršyti už šeimos garbę. Moterys įgydavo daugiau autoriteto, kai vyrai išvykdavo į karą ar prekybines keliones, nes tada jos tapdavo atsakingos už namų ūkio valdymą.
@ici_explora
Žinoma, jų statusas vikingų visuomenėje priklausė nuo socialinės klasės. Skiriamos vergės, viduriniosios klasės ir kilmingosios moterys. Tačiau atradimai, viduramžių tekstai ir didžiosios airių sagos pateikia svarbių atskleidimų apie vikingų moteris.
Jau dabar pastebime, kad jos turėjo daug vyriškų bruožų. Kalbant apie fizinius duomenis, jos visiškai skyrėsi nuo šiuolaikinių moterų. Be to, archeologiniai kasinėjimai ir tikslios analizės atskleidžia, kad vikingų moterys įgijo teisę kovoti kartu su vyrais. Daugiau informacijos rasite kitame skyriuje.
Birkoje (Švedija) atrasta vikingų kovotoja
Išsamus tyrimas patvirtino, kad vikingų moterys iš tikrųjų įgijo teisę kovoti šalia vyrų. Šį tyrimą 2017 m. atliko Charlotte Hedenstierna-Jonson, tyrėja ir vikingų fenomeno tyrimų projekto dalyvė, bei švedų osteologė Anna Kjellstrom, šiuo metu dirbanti Stokholmo universiteto Archeologijos ir klasikos studijų departamente.
Tyrimą sudarė DNR analizė kaulų, priklausančių vikingų kario skeletui, rastiems kapavietėje Birkoje, Švedijoje, dar 1878 metais. Tai leido identifikuoti dvi X chromosomas ir visišką Y chromosomos nebuvimą. Tyrėjų nuomone, tai buvo 1,70 m ūgio ir maždaug trisdešimties metų moteris.
Kape rasti kardas, kirvis, skydai, strėlių antgaliai ir kauliukų žaidimas vertė manyti, kad tai vyras, kol neseniai atliktas tyrimas atskleidė, jog tai buvo vikingų moteris kariauninkė, vadovavusi kariams mūšyje. Tyrimas buvo paskelbtas žurnale „Antiquity“.
Tai buvo pirmas kartas, kai buvo įrodytas vikingų moterų karių egzistavimas. Tačiau Birkoje rastas skeletas tikriausiai nebuvo pirmosios moters kario. Ateityje tikrai bus atrasta ir daugiau.
Freydís Eiríksdóttir, Eriko Rudojo „siaubingas vaikas“
Persikelkime į X amžių. Freydís Eiríksdóttir, Eriko Rudojo dukra ir Leifo Eriksono sesuo, dalyvavo ekspedicijoje, kuriai vadovavo Thorfinnas Karlsefni Vinlande. Susidūrusi su vietinių indėnų grėsme, aštuntą mėnesį nėščia jauna kariauninkė nusprendė imtis ryžtingų veiksmų.
Ji nusimetė drabužius ir kardu ėmė daužyti savo nuogą krūtinę. Šį veiksmą ji palydėjo karo šauksmu, kuris taip išgąsdino vietinius, kad šie nedelsdami pabėgo. Mūšis baigėsi akimirksniu. Nors vėliau ji buvo ištremta už žudynių organizavimą kitų ekspedicijų metu, ji įsitvirtino kaip bebaimė vikingų kariauninkė ir pasižymėjo kaip Vinlando tyrinėtoja.
@petite_chriss
Karalienė Ema
Čia mes esame XI amžiuje – amžiuje, kuris atskleidė vieną paskutinių didžiųjų vikingų eros moterų figūrų. Tai karalienė Ema. Normandijos kunigaikščio Ričardo ir danų kilmės motinos dukra, ji du kartus ištekėjo už Anglijos karalių ir pagimdė du Anglijos karalius. Šalia savo danų vyro Knuto Didžiojo ji buvo Bažnyčios globėja.
Johanna Katrin Fridriksdottir savo knygoje „Vikingų moterys: galingos moterys, iš naujo atrandančios moterų vietą vyriškoje tautoje“ siūlo dekonstruoti patriarchalinį vikingų visuomenės požiūrį, kad išryškintų moterų karių egzistavimą vikingų amžiuje. Ji kviečia skaitytoją prisiminti valkiriją – tą skandinavų mitologijos herojų karo deivę, kuri nusprendžia karių likimą mūšyje.
Ji taip pat primena išdidžiosios princesės Gudrún nuotykius, kuri atkeršija už savųjų garbę ir, užuot apsiribojusi namų ruoša, priima sprendimus, rašo ir kartais dalyvauja mūšiuose. Knygos tikslas aiškus: pakeisti įsivaizdavimą ir grąžinti vikingų moteriai jos nusipelnytą vietą istorijoje.
