Vikingai mums paliko savo kultūros liudininkus: runas. Jų randama ant daiktų, akmenų, tatuiruočių ir kt. Naudojamos tiek vikingų, tiek keltų kalbose, jos sudaro komunikacijos sistemą, susidedančią iš 24 skandinaviškų ženklų ar žvaigždynų.
Vikingų abėcėlė dažnai apibūdinama kaip turinti paslaptingą kilmę ir nekintamą likimą. Ši garsioji abėcėlė taip pat vadinama „Futhark“ arba runomis. Žodis „Futhark“ kildinamas iš gotų norvegų kalbos termino „rûn“, kuris pažodžiui verčiamas kaip „slaptas raštas“. Nenuostabu, kad ši abėcėlė nėra tik raidžių rinkinys, bet turi ir mįslingą bei tamsią pusę.
Vikingai ir jų abėcėlė
Padalinta į tris šeimas – Tyro, Hagalo ir Freiro aetus, kurių kiekvieną sudaro po 8 runas, runų abėcėlė yra panaši į etruskų, retų, kamunų, italikų ar lotynų abėcėlės adaptaciją. Be to, kai kurių raidžių pavadinimai paskatino tyrėjus nustatyti tiesioginį šios simbolių sistemos ryšį su archajiška graikų abėcėle.
Runų įrašai skaitomi iš kairės į dešinę, bet taip pat ir atvirkščiai. Abėcėlę sudaro vertikalūs ir įstriži brūkšniai, runose beveik nėra horizontalių ar lenktų linijų. Manoma, kad taip yra todėl, jog medžio žievės gabalai, ant kurių jos buvo raižomos, neleido brėžti horizontalių linijų. Raštas būtų buvęs neįskaitomas dėl medienos tekstūros, be to, pagrindas galėjo skilti ir būti pažeistas.
Bėgant metams, pasaulis matė daugybę runų abėcėlės variantų. Seniausia runų versija, „senasis Futhark“, susidėjo iš 24 raidžių ir buvo naudojama tarp II ir VIII amžiaus.
@jeje_et_lulu
Atsiradus senajai anglų kalbai, pasirodė kita runų abėcėlės forma, susidedanti iš 36 runų, žinoma kaip „Futhorc“. Buvo pridėtos kitos formos, kilusios iš senosios anglų abėcėlės, pavyzdžiui, „thorn“ ir „wynn“ runos. Vėliau senasis Futhark buvo supaprastintas į naują versiją, susidedančią iš 16 runų, žinomą kaip „naujasis Futhark“.
Šis vėlesnis variantas dar labiau supaprastėjo ir davė pradžią Halsingo Futharkui. Apie 1100 metus visi šie variantai išnyko, o juos pakeitė viduramžių runos, sudarytos iš 27 raidžių. Yra dvi naujausios Futharko versijos: daniška versija su trumpomis šakelėmis ir norvegų-švedų variantas, išsiskiriantis ilgomis šakelėmis. Kai kuriuose atokiuose regionuose runos buvo naudojamos iki pat XX amžiaus pradžios.
Runų naudojimas tarp vikingų
Tikint vikingų mitologija, runas pirmasis atrado dievas Odinas. Jis praleido 9 dienas ir 9 naktis, kybodamas žemyn galva ant medis, nevalgydamas ir negerdamas, po šios kančios jam buvo perduotas runų pažinimas. Bet kuriuo atveju, runos turi aiškiaregystės galią.
Magijos pasaulyje runos nėra tik atsitiktinai pasirinkti abėcėlės ženklai. Prisiminkite, kad Lokį rėmė vikingų runos jo ambicijose įgyti galią prieš Torą. Visi šie simboliai turi pavadinimą, tarimą, reikšmę ir ypatingą istoriją. Jų paslaptingas aspektas tikrai nėra atsitiktinis. Vikingai turėjo paprotį raižyti runas ant medinių daiktų ar pakabukas, kad apsisaugotų nuo dievų rūstybės. Dvasinis matmuo buvo esminis jų kasdieniame gyvenime.
Jiems mirtis mūšyje buvo didžiulė garbė. Jie dažnai kreipdavosi į vikingų žynius, norėdami nusiraminti dėl būsimų kovų. Tai buvo netgi vadų paprotys, kuriems runų analizė padėdavo atskleisti dievų valią.
@bdebalc
Runos aiškiaregystėje
Runos dažniausiai yra išraižytos ant mažų Akmuo, kuriuos žyniai parduoda būrimams. Kai žmogus jas ištraukia, jos gali atskleisti informaciją, nepasiekiamą paprastam mirtingajam. Žynys sukuria tinkamą aplinką su žvakėmis, smilkalais, švelnia muzika ir kt. Runų akmenų traukimas vyksta panašiai kaip kortų būrimas.
Jos atskleidžia informaciją apie praeitį, dabartį ir ateitį. Bet kuriuo atveju, tik žynys, žmogus su ekstrasensoriniais gebėjimais, gebantis susieti elementus tarpusavyje, gali išanalizuoti ir pateikti teisingą runų interpretaciją.
Joms buvo priskiriama galia užmegzti ryšį tarp mirusiųjų ir gyvųjų, nes jos buvo siejamos su dievu Odinu. Jos iliustruoja dieviškumą, vaizduotę, gamtą, meteorologinius reiškinius, augaliją arba žmogiškąją prigimtį. Be to, atidi jų tvarkos abėcėlėje analizė leidžia suprasti, kad runos atspindi dvasinę evoliuciją.
Vikingai jas naudojo ne tik bendravimui, bet ir pokalbiams su antgamtiniu pasauliu. Runų akmenys tarnavo kaip koridorius iš natūralaus pasaulio į antgamtinį. Pastebėsite, kad literatūroje jos naudojamos paslaptingumo suteikimui. Pavyzdys galėtų būti Žiulio Verno „Kelionė į Žemės centrą“, kuri prasideda slaptu kodu, sudarytu iš runų.
