Dar žinomas kaip „blóðörn“ senovės skandinavų kalba arba „kraujo pelėda“, kraujo erelis yra vienas žiauriausių, negailestingiausių ir ilgiausiai trukusių kankinimo būdų, kada nors aprašytų istorijoje. Iš kur kilo ši praktika? Kokia jos prasmė? Ką reikėjo padaryti, kad nusipelnytum tokios bausmės? Atsakymai – šiame straipsnyje.
Kraujo erelis: kaip tai vykdavo?
Kraujo erelio technika, kuri dažniausiai siejama su skandinavų tradicijomis ir vikingais, galėjo būti atliekama dviem skirtingais būdais. Švelnesnis variantas – išraižyti erelio figūrą ant aukos nugaros. Tačiau pati žiauriausia ir šiurpiausia metodika – skaldyti žmogaus šonkaulius išilgai stuburo, ištraukti plaučius iš krūtinės ląstos ir išskėsti šonkaulius taip, kad jie primintų erelį, išskleidusį savo sparnus.
Svarbu pabrėžti, kad kankinamas asmuo buvo paliekamas gyvas tol, kol jo šonkauliai buvo laužomi, pjaustomi ir po vieną atskiriami nuo stuburo. Nereikia to patirti, kad suprastum, jog tai neapsakomos kančios. Vien paminėjus šio metodo pavadinimą, visas kaimas galėjo sprukti į visas puses.
Ši egzekucija buvo taikoma tik tiems, kurie buvo kalti dėl garbę suteršiančių nusikaltimų. Paprastai tai buvo skandinavų praktika, skirta atkeršyti už baisius poelgius, valstybės išdavystę ar negailestingo priešo įvykdytą šventvagystę. Kraujo erelis tarnavo tam, kad nugalėtų priešą pačiu žiauriausiu būdu.
@lagertha__raven__odinn
Kokia yra kraujo erelio prasmė?
Kraujo erelis dažnai turėjo ne vieną reikšmę. Tai ne visada buvo tik paprasta egzekucija. Jam taip pat buvo priskiriama aukojimo ceremonijos prasmė. Pavyzdžiui, pagal skandinavų mitologiją, kraujo erelio metodas buvo praktikuojamas kaip auka dievui Odinui, kuris buvo siejamas su ereliu kaip dieviškos galios ir dominavimo simboliu.
Po kiekvieno laimėto mūšio vikingai, nepasižymėję švelnumu, laikė savo pareiga kankinti priešus ir aukoti juos dievui Odinui, o kraujo erelis buvo pats barbariškiausias kankinimo būdas.
Kraujo erelis vaizduojamas seriale „Vikingai“, kai Ragnaro sūnūs, norėdami atkeršyti Nortumbrijos karaliui Aelle už žiaurią jų tėvo mirtį – įmetimą į duobę, pilną gyvačių, prieš tai jį kankinus – nusprendžia panaudoti šį metodą.
Ragnaro sūnūs nerado kito būdo, kaip atlyginti už tėvo patirtas kančias. Jie išraižė erelį ant Aellos nugaros ir kirviu atskyrė šonkaulius, suformuodami angą, per kurią ištraukė plaučius. Ivaro Ragnarsono (Bežodžio) rankose karalius netrukus mirė. Jis tapo pirmąja auka, patyrusia šią bausmę.
@vakentin.chht
Praėjus beveik šimtmečiui po Ragnaro sūnų keršto, kraujo erelį vėl panaudojo vikingų didvyris Torf-Einarras, keršydamas Halfdanui Haleggr, kuris, išvijęs jį iš savo žemių, nužudė jo nekaltą tėvą vien tam, kad jį dar labiau pažemintų. Torf-Einarras surinko kariuomenę, sugavo Halfdaną ir atliko jam kraujo erelio bausmę.
Apibendrinant, kraujo erelis yra gėrio pergalės prieš blogį simbolis. Vikingai jį naudojo reaguodami į priešo įvykdytą išniekinimą, taip pritaikydami bausmę, kuri savo siaubu ir žiaurumu prilygo arba viršijo patį nusikaltimą.
Kraujo erelio metodas: mitas ar realybė?
Visoje skandinavų literatūroje kraujo erelis paminėtas tik keturis kartus. Tačiau kyla klausimas, ar tai buvo praktika, iš tikrųjų naudota vikingų amžiuje, ar tai tik literatūrinė išmonė.
Šiuo klausimu domėjosi daugybė autorių. Pavyzdžiui, Marco Voltenauerio knyga „Kraujo erelis“ pasakoja apie inspektorių Andreasą Auerį, kuris, bandydamas išsiaiškinti savo kilmės paslaptis, atsiduria saloje, kurioje, be kita ko, atskleidžiami žmonių aukojimo paslapčių ritualai, vykę senovės vikingų laikais.
Roberta Frank, knygos „Viking atrocity and Skaldic verse: The Rite of the Blood-Eagle“ autorė, teigia, kad kraujo erelis yra paukštis, kurio niekada nebuvo. Ji tvirtina, kad tai tik užuomina į mūšio lauke paliktus priešų kūnus, kuriuos vėliau sudraskydavo ir nugaros srityje išplėšydavo maitėdžiai paukščiai.
Kai kurie kalbininkai taip pat užsiminė, kad faktas, jog dauguma skandinavų sagų buvo užrašytos krikščioniškos invazijos laikotarpiu, įrodo, kad tai gali būti krikščionių išgalvotas mitas, skirtas demonizuoti vikingus, su kuriais jie neturėjo pačių šilčiausių santykių. Kiti istorikai teigia, kad tai krikščioniški mitai, pagrįsti klaidingu senovės skandinavų posmų interpretavimu, prie kurių buvo pridėtos detalės iš krikščionių kankinių ir didvyrių istorijų.
