Rollo (apie 860–930 m.) buvo vikingų vadas, tapęs Normandijos regiono įkūrėju ir pirmuoju valdovu.
911 m. jis atsivertė į krikščionybę pagal susitarimą su frankų karaliumi Karoliu Naiviuoju (893–923 m.) (pakeitęs savo vardą į Robertą), o vėliau jo istoriją pagražino krikščionių rašytojai, kurie jį pateikė kaip Modelis.
Laukinis vikingų vadas, tapęs krikščioniškos dorybės Modelis ir įvedęs krašte teisę.
Tačiau tai darydami jie didžia dalimi ignoravo viską, kas buvo žinoma apie Rollo gyvenimą prieš jo susidūrimą su Karoliu.
Rollo – vikingas, nepanašus į kitus vyrams
Jis yra Vilhelmo Užkariautojo (pirmojo normanų Anglijos karaliaus, 1066–1087 m. e. m.) proproproproprosenelis ir daugelio Europos monarchų, kurių giminės linija siekia jo tiesioginius palikuonis, protėvis arba tariamas protėvis. Nuo 2013 m. e. m. Rollo yra televizijos serialo „Vikingai“ dalis, kuriame jį vaidina britų aktorius Clive’as Standenas. Priešingai nei vaizduojama seriale, nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad Rollo buvo Ragnaro Lodbroko brolis, tačiau esama užuominų, kad Rollo dalyvavo arba net vadovavo Paryžiaus apgulčiai 885–886 m. e. m., kaip ir parodyta seriale.
Kad ir kas jis būtų buvęs prieš valdydamas Normandiją, Rollo ištesėjo žodį Karoliui ir ne tik apsaugojo regioną nuo vikingų antpuolių, bet ir atkūrė tvarką žemėse, kurias anksčiau pats prisidėjo griauti. Teigiama, kad jis valdė remdamasis vikingų teisės kodeksu, pagrįstu asmeninės garbės ir individualios atsakomybės koncepcija, ir reformavo silpnus bei neveiksmingus įstatymus, kuriuos magistratai stengėsi taikyti prieš jo valdymą. Jis mirė apie 930 m. e. m., tikriausiai dėl natūralių priežasčių, nes to meto archyvuose nėra jokių užuominų apie jo mirtį, rodančių ką kita.
Rollo, jo kilmė
Daug detalių apie Normandijos Rollo gyvenimą yra pusiau legendinės, kaip pažymi mokslininkas Robertas Fergusonas:
„Jo biografai, kronikininkai ir poetai, tokie kaip Rollo, Rollon, Robert, Rodulf, Ruinus, Rosso, Rotlo ir Hrolf, Granger Rolf arba Rolfas Pėsčiasis, apie 911 m. įkūręs tai, kas tapo Normandijos kunigaikštyste, priskiriami prie jų, kaip ir Ragnaras Odinės Kelnės bei Ivaras Bekaulis, kurių žinomumas tarp amžininkų bėgant metams augo, nes trūko pakankamai biografinės informacijos, kad juos būtų galima paversti iš paprastų mirtingųjų į tankius vyrų, mitų ir legendų hibridus.“
Fergusonas teisus sakydamas, kad niekas nežino, iš kur Rollo kilęs, kokia jo giminės linija ar ką jis tiksliai veikė prieš susidūrimą su Karoliu Naiviuoju. Net ir po Normandijos (iš „Northmen“, reiškiančio vikingų žemę) įkūrimo jo istorija toli gražu nėra aiški, nes ją apie 986 m. savo veikale „Normanų istorija“ pagražino normanų istorikas Dudas iš Sen Kventino (X a. e. m.).
Dudo teigia, kad jis buvo danų aristokratas, kuris su savo tėvynainiais danais įsiveržė į Vakarų Frankų karalystę prieš sudarydamas sutartį su Karoliu ir atsiversdamas į krikščionybę. Dudo taip pat tvirtina, kad jis buvo Rytų Anglijos karaliaus Alstemo draugas ir bendražygis, kurį mokslininkai identifikavo kaip senąjį vikingų vadą Guthrumą (mirusį apie 890 m. po Kr.), kurį 878 m. Edingtono mūšyje nugalėjo Alfredas Didysis, kuris turėjo atsiversti į krikščionybę ir 880 m. tapo Anglijos karaliumi. Glaudus Rollo ryšys su Guthrumu patvirtina jo danišką kilmę, nes žinoma, kad Guthrumas buvo danas ir, kaip pabrėžia Ferguson, jų susitikimas, aprašytas Dudo pasakojime, „skamba tarsi vienas emigrantas meiliai sveikintų kitą“ (178).
Taip pat buvo teigiama, kad Rollo kilęs iš Norvegijos, vėlgi iš aristokratiškos giminės, tačiau šis teiginys pasirodo vėliau, XI amžiuje po Kr., ir buvo išpopuliarintas XII amžiuje Viljamo iš Malmsberio (apie 1095–1143 m.) darbuose. Rollo anūkas, Ruano arkivyskupas Robertas II (valdė 989–1037 m. po Kr.), buvo žinomas kaip Robertas Danas, be to, aišku, kad dauguma vikingų plėšikų atvyko iš Danijos, todėl daniška kilmė yra ne tik tikėtina, bet ir pagrįsta. Tačiau šiuo klausimu nėra vieningos nuomonės, o pastangos įrodyti Rollo kilmę buvo nesėkmingos.
2016 m. norvegų archeologai gavo leidimą atidaryti Rollo anūko Ričardo I (valdė 942–996 m.) ir proanūkio Ričardo II (valdė 996–1026 m.) kapą, tačiau nustatė, kad sarkofage esantys kūnai nepriklausė nė vienam iš šių vyrų ir iš tikrųjų buvo daug senesni nei vikingų antpuolių laikotarpis. Labiausiai tikėtina, anot kapą atidariusių archeologų, kad abu kūnai buvo perkelti į sarkofagą iš kito kapo, o Ričardo I ir II palaikai praeityje buvo perkelti į nežinomą vietą, siekiant apsaugoti juos nuo kapų plėšikų. Kad ir kaip būtų, tai nepadeda išsiaiškinti Rollo kilmės.
Dudo pasakojimas apie Rollo gyvenimą, taigi ir apie jo danišką kilmę, ne kartą buvo kvestionuojamas tyrinėtojų, kurie pabrėžia akivaizdų šio vyro ir jo veiksmų krikščioninimą. Nepaisant to, Dudo darbas yra pirmasis, kuriame užfiksuota kas nors apie Rollo (jį užsakė Ričardas I), ir jis turėjo prieigą prie tiesioginių Rollo palikuonių bei dokumentų, kurie vėliau buvo prarasti.
Kiekvienas vėlesnis rašytojas apie Rollo, įskaitant Viljamą iš Malmsberio, savo pasakojimui sėmėsi įkvėpimo iš Dudo darbo, todėl, nepaisant vėlesnių teiginių apie norvegišką kilmę, labai tikėtina, kad Rollo buvo kilęs iš Danijos, kaip teigia Dudo, nors daugelis tyrinėtojų teikia pirmenybę islandų kronikininko/istoriko Snorri Sturlsono (1179–1241) norvegiškam teiginiui, nes jie randa patvirtinimą jo teiginiams ankstesniame Richer of Rheims (X a.) darbe. Kaip ir daugelio didžiųjų vikingų figūrų atveju, Normandijos Rollo legenda galiausiai užgožia ir aptemdo tikrąjį šio vyro gyvenimą.
Rollo, vikingų vadas
Vis dėlto neabejotina, kad jis buvo vikingų vadas, rengęs žygius į Vakarų Frankų karalystę. Kronikininkas Flodoardas (893–966) aprašo apie 876 m. e. m. vykusį vikingų antpuolį, nusiaubusį Ruano apylinkes, ir tai sutampa su tuo, ką Dudo pasakoja apie Rolono veiklą regione tuo pačiu metu. Vikingų antpuoliai Frankų valstybėje prasidėjo 820 m. e. m. ir tęsėsi nuolat, laivams lengvai įsiveržiant į Senos upę, kol apie 911 m. e. m. su Rolonu buvo sudaryta taika.
Pirmasis antpuolis 820 m. e. m. buvo nesėkmingas, nes vikingai neturėjo jokio supratimo, su kuo ar kuo jie susidurs išlipę į krantą. Todėl pakrantės apsauga juos lengvai nugalėjo, ir jie, patyrę nuostolių, atsitraukė. Kai 841 m. e. m. jie sugrįžo vadovaujami Asgeiro, buvo daug geriau pasiruošę. Jie nusiaubė ir sudegino Ruaną bei išsivežė milžinišką grobį. Po šio antpuolio sekė šiaurietiško vado Reginheruso surengta Paryžiaus apgultis 845 m. po Kr., kuri baigėsi tik tada, kai Karolis Plikagalvis (843–877) sumokėjo vikingams, kad šie pasitrauktų.
Apie 858 m. e. m. antpuoliai Frankų valstybėje vikingams tapo tokie pelningi, kad garsūs vadai Bjornas Geležinis Šonas (manoma, Ragnaro Lodbroko ir jo karalienės Aslaug sūnus) bei Hasteinas (dar žinomas kaip Hastingas) užpuolė regioną prieš pat savo garsiąją plėšikavimo ekspediciją į Viduržemio jūrą arba iškart po jos. 876 m. e. m. 100 laivų plaukė Sena aukštyn, kad sunaikintų regioną, ir šiam antpuoliui tikriausiai vadovavo arba kartu vadovavo Rolonas, o jei ne, tai bent jau atrodo, kad jis suvaidino svarbų vaidmenį šiame įvykyje. Taip pat atrodo gana tikra, kad jis atliko svarbų vaidmenį vėlesnėje Paryžiaus apgultyje 885–886 m. e. m.
Tuo metu Karoliui Naiviajam tapo akivaizdu, kad bandyti atremti vikingų plėšikus yra bergždžia. Vieninteliai kartai, kai Vakarų Frankų valstybė pasiekė teigiamų rezultatų per šiuos antpuolius, buvo tada, kai karalius sumokėdavo vikingams, kad šie paliktų miestus ramybėje. Kaip pažymi Fergusonas, „kartais geranorišką nusiraminimo politiką frankų valdovai vykdė beveik šimtmetį iki susitarimo [tarp Karolio ir Rolono], o naudos gavėjai buvo danai“.
Todėl jų susitarimas nebuvo nieko naujo, o tiesiog gynybos politikos, kuri atrodė veikianti geriausiai, tęsinys. Skirtumas tarp 911 m. e. m. sutarties ir ankstesnių laimėjimų buvo Rolono charakteris. Priešingai nei ankstesni vikingų vadai, kurie, pasiėmę grobį, sugrįždavo arba skatindavo kitus plėšikauti, Rolonas rimtai žiūrėjo į pasiūlytą susitarimą ir įsipareigojo karaliui bei žmonėms, kuriuos prisiekė ginti.
Rolonas ir Karolis Naivusis
Pasak Dudono, frankai valdant Karoliui Naiviajam galiausiai suprato, kad nėra būdo sustabdyti vikingų antpuolius ir kad jie turės arba toliau mokėti vikingų vado reikalaujamą kainą, arba rasti naują požiūrį į senąją politiką. Karaliaus patarėjai klausė jo, kodėl jis nėra pasirengęs padaryti daugiau savo karalystės labui, nei padarė iki šiol, ir įsiutęs jis iš esmės atsakė jiems, kad jei jie turi geresnių idėjų, jis mielai jas išklausys. Dudonas rašo, kad patarėjai atsakė:
„Jei pasitikėsite mumis, duosime jums tinkamų ir sveikų patarimų jums ir karalystei, kad žmonės, pernelyg varginami nepritekliaus, galėtų pailsėti. Tegul žemė nuo Andelės upės iki jūros atiduodama pagonių tautoms; be to, sujunkite savo dukrą su Rolonu santuoka. Taip galėsite galingai sustiprėti prieš tautas, kurios jums priešinasi; mat Rolonas gimęs iš išdidžios karalių ir vadų giminės; jis labai gražaus kūno sudėjimo, pasirengęs kovotojas, įžvalgus savo patarimuose, išoriškai tinkamos išvaizdos, mums malonus, ištikimas draugas tiems, kuriems duoda savo žodį, baisus priešas tiems, su kuriais susiduria, pastovus ir malonus vasalas visais atžvilgiais, turintis protingą protą, kaip ir dera. (Dudono istorija 2:25)“
Apsvarstęs jų patarimą, Karolis nusiuntė Ruano arkivyskupą pas Roloną, kad šis pateiktų pasiūlymą. Rolonas pasitarė su savo danų vadais, kurie pabrėžė, kad žemė, nors šiuo metu ir nuniokota, turi tam tikrų atperkamųjų savybių ir kad jis turėtų priimti pasiūlymą.
Rolonas taip ir padarė, buvo paskirta data jo krikštui ir vedyboms su Karolio dukra Gizela (taip pat vadinama Gisela, apie 911 m.). Atėjus dienai, Rolonas atsisakė krikštytis, pabrėždamas, kad karaliaus jam siūloma žemė yra sugriauta ir prireiks kelerių metų, kol ji atsigaus. Karaliaus patarėjai patarė jam duoti Rolonui viską, ko jis nori, kad ne tik apsaugotų karalystę, bet ir laimėtų sielas Kristui, kurį sužavėtų krikščionybę priimantis vikingų lyderis.
Karolis pasiūlė Rolonui Flandriją, bet Rolonas atsisakė, nes žemė buvo per daug pelkėta, tada karalius pasiūlė jam Bretanę, kuri ribojasi su sutartyje siūlomomis žemėmis, ir Rolonas viską priėmė. Norint užbaigti susitarimą ir parodyti deramą pagarbą karaliui, Rolono buvo paprašyta pabučiuoti karaliaus pėdą, tačiau, kaip pasakoja Dudonas:
„Rolonas nenorėjo bučiuoti karaliaus pėdos, o vyskupai pasakė: „Tas, kuris priima tokią dovaną, turėtų nueiti taip toli, kad pabučiuotų karaliaus pėdą.“ Tačiau Rolonas atsakė: „Niekada nebučiuosiu niekieno pėdos.“ Todėl, raginamas frankų maldų, jis įsakė vienam iš savo vyrams pabučiuoti karaliaus pėdą. Vyras nedelsdamas griebė karaliaus pėdą, pakėlė ją prie savo burnos ir pabučiavo stovėdamas, o karalių parvertė ant nugaros. Taigi kilo didelis juokas [tarp vikingų] ir didelis pasipiktinimas tarp [frankų].“
Karalius ir jo didikai visgi nebuvo sutrikdyti šio sukrėtimo, ir Rolonas buvo pakrikštytas, vedė Gizlą bei perėmė savo žemes pagal 911 m. Sen Kler siur Epto sutartį. Jis nedelsdamas ėmėsi reformų ir atnaujinimo politikos, kaip aprašė Dudonas:
„Jis įvedė tautai amžinas privilegijas ir įstatymus, patvirtintus ir paskelbtus vadų valia, ir įpareigojo juos gyventi kartu taikoje. Jis atstatė bažnyčias, kurios buvo sulygintos su žeme, atstatė šventyklas, kurias sugriovė pagonių vizitai, pastatė naujas bažnyčias ir išplėtė miestų sienas bei gynybinius įtvirtinimus.“
Rolonas visais atžvilgiais pagerino jam suteiktas žemes, tačiau jis lygiai taip pat reikšmingai laikėsi sutarties, kurią sudarė su Karoliu: po 911 m. mūsų eros metų Frankijoje nebeliko jokių vikingų antpuolių pėdsakų.
Rolonas Normandas
Nors Rolonas dažnai minimas kaip pirmasis Normandijos kunigaikštis, jis niekada nenešiojo šio titulo (Ričardas II, jo proanūkis, buvo pirmasis kunigaikštis). Vėlesni istorikai jį kartais vadina grafu Rolonu, tačiau šiuolaikiniuose dokumentuose jis tiesiog vadinamas „Rolonu“. Pavyzdžiui, 918 m. mūsų eros žemės suteikimo akte minimos „žemės, kurias mes suteikėme Senos normanams, būtent Rolonui ir jo palydovams, karalystės gynybai“ (Ferguson, 183). Koks titulas jam priklausė, nėra žinoma, tačiau ankstyvieji istorikai, tokie kaip Dudonas ir Flodoardas, vadina jį „vadu“.
Visų nuomone, jis valdė savo karalystę kaip vikingų vadas, reformuodamas pasyvius įstatymus, kurie tik siūlė priimtiną elgesį, ir taikydamas įstatymų kodeksą, kuriame pabrėžiamas asmeninis garbingumas ir atsakomybė. Už plėšimą, užpuolimą ir žmogžudystę buvo baudžiama mirties bausme, tačiau taip pat ir už sukčiavimą, kaip aiškiai rodo vienas nutikimas:
„Rolonas buvo išleidęs dekretą, nurodantį žemės ūkio įrankius palikti lauke ir dienos pabaigoje nenešti jų į namus. Norėdama sudaryti įspūdį, kad jie taip ir padarė ir buvo apvogti, atrodo, kad vieno ūkininko žmona paslėpė vyro arimo įrankius. Rolonas atlygino vyrui už nuostolį ir įsakė galimus įtariamuosius teisti išbandymo būdu. Kai visi išgyveno išbandymus, jis liepė plakti žmoną, kol ši prisipažino. O kai vyras prisipažino, kad nuo pat pradžių žinojo, jog tai ji, Rolonas buvo pripažintas kaltu dviem punktais: „Tu esi žmonos galva ir turėjai ją nubausti. Kitas – kad buvai vagystės bendrininkas ir nenorėjai jos atskleisti.“ Jis pakorė juos abu ir užbaigė jų gyvenimą žiauria mirtimi – veiksmas, kuris, pasak Dudono, taip išgąsdino vietos gyventojus, kad teritorija tapo ir išliko laisva nuo bet kokio smulkaus nusikalstamumo dar šimtmetį po to. (Ferguson, 186-187)“
Kitais atvejais jis baudė vyrams, kaltus dėl jo paties ir jo žmonos reputacijos suteršimo, įsakydamas juos viešai nužudyti savo sostinės Ruano aikštėje. Tai atgrasė kitus nuo melagingų parodymų prieš savo kaimynus skleidžiant paskalas ir šmeižtą.
Šios priemonės kai kuriems regiono vyskupams pasirodė griežtos, todėl jie kreipėsi į popiežių patarimo. Jiems buvo pasakyta vertinti Rolono, o ir pagonių apskritai, atsivertimą „ne kaip įvykį, o kaip procesą, kuriam įgyvendinti neišvengiamai prireiks laiko“ (Ferguson, 188). Kad ir kokių problemų vyskupai turėjo dėl Rolono valdymo, jie negalėjo ginčyti jo sėkmės palaikant viešąją tvarką ar kraštui atneštos gerovės.
Šios priemonės kai kuriems regiono vyskupams pasirodė griežtos, todėl jie kreipėsi į popiežių patarimo. Jiems buvo pasakyta vertinti Rolono, o ir pagonių apskritai, atsivertimą „ne kaip įvykį, o kaip procesą, kuriam įgyvendinti neišvengiamai prireiks laiko“ (Ferguson, 188). Kad ir kokių problemų vyskupai turėjo dėl Rolono valdymo, jie negalėjo ginčyti jo sėkmės palaikant viešąją tvarką ar kraštui atneštos gerovės.
Rolono vaizdavimas seriale „Vikingai“
Televizijos seriale „Vikingai“ Rolonas yra Ragnaro Lodbroko brolis, kuris po Paryžiaus apgulties išvyko į Vakarų Frankų karalystę, kad užimtų vietą prie Senos upės ir sudarytų sąlygas būsimiems reidams. Iš kaimo aiškiaregio sužinojęs, kad vieną dieną valdys karalystę, Rolonas lengvai pasiduoda frankų įtikinėjimams išduoti brolio pasitikėjimą ir priimti jų pasiūlymą dėl žemės bei santuokos su princese Gizla. Kaip jau minėjome, apie Rolono jaunystę, išsilavinimą, giminystę ar net kilmės vietą nieko nežinoma, ir nėra jokių įrodymų, kad jis buvo susijęs su Ragnaru Lodbroku. Istorinė Gizla sužadėtuvių su Rolonu metu buvo labai jauna mergaitė, todėl jos personažas seriale yra išgalvotas.
Vieninteliai televizijos seriale aprašyti įvykiai, susiję su istoriniu Rolonu, yra tie, kurie liečia Normandijos įkūrimą ir regiono gynybą, įskaitant, matyt, jo kalbos mokėjimą. Taip pat teigiama, kad Rolonas buvo gana aukštas ir plačių pečių (kaip ir vaizduojamas seriale) bei gavo pravardę „pėsčiasis“, nes mieliau vaikščiojo pėsčiomis nei jojo arkliu (arba buvo per sunkus arkliui nešti).
Rolonas pasitraukė iš valdžios apie 927 m. po Kr., jį pakeitė sūnus Viljamas Ilgamiekis (927–942), kuris mirė netrukus po to, apie 930 m. Neteisėtas Viljamo Ilgamiekio sūnus Ričardas I (dar žinomas kaip Ričardas Bebaimis) į sostą įžengė būdamas maždaug dešimties metų, po tėvo mirties. Ričardas I gerbė savo tėvo ir senelio politiką, o šią politiką vėliau tęsė Ričardas II.
Jo įpėdinių, Ričardo III (1026–1027 m. e. m.) ir Roberto I (1027–1035 m. e. m.), valdymo laikotarpiai buvo paženklinti nestabilumo ir pilietinio karo, kuris baigėsi valdant Vilhelmui I (Vilhelmui Užkariautojui), Normandijos kunigaikščiui 1035–1087 m., taip pat Anglijos karaliui 1066–1087 m. Vilhelmo įvykdytas Anglijos užkariavimas iš esmės pakeitė ne tik Britanijos visuomenę, bet ir visą Europos kultūrą, o jo politika atliepia anksčiau Rolono Normandijiečio įdiegtą politiką.
