Galingieji vikingai per amžius žavėjo žmones. Jie garsėja savo drąsiais antpuoliais, didingais laivais ir kultūriniu identitetu, kuris jaučiamas net praėjus šimtmečiams.
Norint iš tikrųjų suprasti šių nuožmių karių galios ir įtakos priežastis, svarbu išnagrinėti tą epochą, kai jie plėšikavo užsienyje ir užkariavo žemes.
Tyrinėdami vikingų kilmės istoriją, jų kultūrą, religiją, jūrų taktiką ir mūšius, galime geriau suprasti, kaip ši nepalaužiama tauta tapo nenugalima jėga.
Šiame straipsnyje sužinosime, kaip šie narsūs vikingai formavo Europą taikos ir karo metais, maždaug nuo 793 iki 1066 metų.
Maždaug nuo 800-ųjų iki XI amžiaus daugybė skandinavų paliko savo gimtąsias šalis ieškodami laimės kitur. Šie jūrų kariai, kolektyviai vadinami vikingais arba šiauriečiais („vyrams iš Šiaurės“), pradėjo nuo pakrančių gyvenviečių, ypač neginamų vienuolynų Britų salose, puolimo.
Per ateinančius tris šimtmečius vikingai paliko savo pėdsaką kaip piratai, plėšikai, pirkliai ir kolonistai.
Jie atrado Ameriką gerokai prieš Kristupą Kolumbą ir pasiekė net tolimuosius Rusijos pakraščius.
Vikingų kilmė
Nors šiems žmonėms dažnai priskiriamas laukinių, puolančių civilizuotas tautas dėl turtų ir moterų, statusas, vikingų tautos motyvacija ir kultūra buvo daug įvairesnė. Šie plėšikai taip pat paskatino daugybę pokyčių visoje teritorijoje – nuo ekonomikos iki karo.
Tikrosios priežastys, verčiančios vikingus palikti tėvynę, nėra iki galo aiškios. Kai kurie teigia, kad tai lėmė gyventojų perteklius gimtinėje, tačiau pirmieji vikingai ieškojo turtų, o ne žemių. VIII amžiuje Europa turtėjo, skatindama prekybos centrų, tokių kaip Dorestadas ir Kventovikas žemyne bei Hamvikas (šiandieninis Sautamptonas), Londonas, Ipsvičas ir Jorkas Anglijoje, augimą. Skandinaviški kailiai buvo labai vertinami naujose rinkose. Prekiaudami su europiečiais, skandinavai sužinojo apie naujas navigacijos technologijas, augančius turtus ir su tuo susijusius vidinius konfliktus tarp Europos karalysčių. Vikingų pirmtakai – piratai, medžiojantys prekybinius laivus Baltijos jūroje – panaudojo šias žinias savo veiklai plėsti Šiaurės jūroje ir už jos ribų.
Iš kur kilo vikingai?
Priešingai nei populiariuose įsitikinimuose apie vikingus, jie nebuvo „rasė“, susieta bendra kilme ar patriotizmu. Dauguma vikingų, kurių veikla geriausiai žinoma, kilo iš regionų, dabar žinomų kaip Danija, Norvegija ir Švedija, nors istoriniuose šaltiniuose minimi ir suomių, estų bei samių vikingai. Jų bendras bruožas buvo tas, kad jie atvyko iš svetimos šalies, nebuvo „civilizuoti“ vietine prasme ir, svarbiausia, nebuvo krikščionys.
Vikingų epocha
Daugelis istorikų terminą „vikingas“ sieja su skandinavišku žodžiu „vikingr“, reiškiančiu „piratas“, tačiau šis terminas nurodo ekspedicijas užjūryje ir buvo naudojamas kaip veiksmažodis skandinavų, norint nusakyti laikotarpius, kai vyrai tradiciškai skirdavo laiko išvykti „pas vikingus vasarą“. Nors daugelis mano, kad šios ekspedicijos reiškė vienuolynų ir miestų pakrantėse plėšimą, daugelio ekspedicijų tikslas iš tikrųjų buvo prekyba ir samdinystė.
Vikingų epocha paprastai apima laikotarpį nuo 800 metų, praėjus keleriems metams po pirmojo užfiksuoto antpuolio, iki 1050-ųjų, keleriems metams prieš normanų užkariavimą Anglijoje 1066 metais. Per tą laiką skandinavų įtaka išsiplėtė į visus Šiaurės Europos kampelius, ir daugelis kitų tautų susidūrė su vikingų antpuoliais. Tolimiausi pranešimai apie vikingus pasiekė Bagdadą, kur jie prekiavo kailiais, iltimis ir ruonių taukais.
Vikingų antpuoliai
Vikingų antpuolis prieš Lindisfarno vienuolius, nedidelę salą prie šiaurės rytų Anglijos krantų, 793 metais pažymėjo vikingų migracijos iš Skandinavijos pradžią. Ši vieta buvo gerai žinoma mokymosi abatija, garsėjanti visame žemyne savo išsilavinusiais vienuoliais ir didžiule biblioteka.
Šio antpuolio metu vienuoliai buvo nužudyti, įmesti į jūrą arba paimti į vergiją kartu su daugybe bažnyčios turtų, o pati biblioteka buvo sudeginta. Šis įvykis atvėrė kelią tam, kaip vikingai buvo suvokiami visą vikingų epochą: kaip laukiniai kariai, neturintys pagarbos religijai ar mokslui.
Metais po pirmojo vikingų antpuolio pakrančių kaimai, vienuolynai ir net miestai buvo apgulti šių svetimšalių įsibrovėlių. Dėl jūrų atakų dažnumo buvo sukurti įtvirtinimai – įtvirtinti uostai ir akmeninės sienos, nukreiptos į jūrą, – gynyba, kuri pasirodė esanti labai veiksminga atgrasyti nuo antpuolių.
Šių atakų priežastis yra mokslininkų diskusijų objektas, nors priežastys dažnai kyla iš tokių dalykų kaip krikščionių persekiojimas ir priverstinis pagonių krikštas, siekiant sumažinti žemės ūkio produkciją Skandinavijos regione. Daug dokumentuotų priežasčių galėjo paskatinti šiuos žmones palikti savo šaltus ir atšiaurius namus ieškant būdų išgyventi kitur.
Vis dėlto, nepaisant jų tėvynės atšiaurumo, dauguma vikingų kiekvieno sezono pabaigoje grįždavo namo su lobiais, vergais ir gėrybėmis, kad išgyventų dar vieną žiemą.
Vikingų laivas
Vikingų kultūros širdyje yra vikingų laivas. Šie nepaprasti laivai, ypač ilgieji laivai, formavo skandinavų jūreivių gyvenimą ir pakeitė Europos istorijos eigą.
Tobulinami daugiau nei 10 amžių, skandinavų laivų statybos įgūdžiai sukūrė didelę įvairių laivų įvairovę – nuo mažų žvejybos valčių ir plačių krovininių laivų iki garsiojo, žaibiškai greito vikingų drakaro, skirto antpuoliams. Tačiau nepriklausomai nuo dydžio, dauguma laivų buvo suprojektuoti siauros formos su sekliu grimzlės gyliu, todėl jie buvo labai pritaikomi naudojimui jūroje ir upėse.
Vikingų laivų statyba pasiekė savo viršūnę VII amžiuje, kai jie išrado kylį – konstrukcinę siją, einančią nuo priekio iki galo, kuri yra žemiau pagrindinio laivo korpuso. Ši savybė padidino greitį ir stabilumą bei užkirto kelią nepageidaujamam šoniniam judėjimui. Kylis, pridėjus didelį stiebą ir didelę burę, galiausiai leido šiauriečiams atlikti ilgas keliones per Šiaurės Atlantą. Šie vikingų laivai šiandien laikomi revoliuciniais savo dizainu ir technologiniu stebuklu.
Norėdami pradėti laivų statybos procesą, vikingai įkaldavo pleištus į šviežiai nupjautus medžius, kol mediena skildavo pagal rievę. Vienam laivui galėjo būti nukirsta iki 20 didelių ąžuolų. Mediena buvo formuojama ir išdėstoma taip, kad lentos puikiai derėtų „klinker“ konstrukcijoje, persidengdamos kaip vėduoklė. „Klinker“ laivų statyboje pirmiausia surenkamas išorinis korpusas, o tada viduje dedamas karkasas. Laivas buvo padengtas vandeniui atspariu gyvūnų plaukų, vilnos ar samanų mišiniu, įmirkytu derva ir sutvirtintu geležinėmis kniedėmis. Galutinis rezultatas buvo neįtikėtinai greitas ir lankstus laivas, kurio niekas negalėjo pavyti.
Vyrai irklavo irklais, papildytais didele, tikriausiai vilnine, bure. Pasak Grinvičo karališkųjų muziejų, vietoj vairo drakarai turėjo vairą, pritvirtintą gale, dešinėje laivo pusėje.
IX amžiaus viduryje antpuoliai tikrai suintensyvėjo, kai visame Skandinavijos regione pasklido gandai apie Europos turtus. Šiaurės kaimai ir bendruomenės susivienijo statyti laivus, siekdami pagerinti savo gyvenimo sąlygas per antpuolius.
Vikingai skyrė tiek pat dėmesio menui, kiek ir amatams. Drakarai paprastai buvo puošiami išdrožtomis drakonų galvomis priekyje, kurios, kaip tikėta, atbaidydavo piktąsias dvasias.
Drakono galva kartu su didelėmis raudonai dryžuotomis kvadratinėmis burėmis tapo vikingų vizitine kortele. Šis reginys gąsdino europiečius tris šimtmečius.
Ekspedicijos į Naująjį pasaulį
Vikingai X amžiuje įkūrė gyvenvietes vakarinėje Grenlandijos pakrantėje. Vikingų sagos pasakoja apie keliones, kurias jie atliko iš šių Grenlandijos kolonijų į Naująjį pasaulį. Jose minimos vietos, vadinamos „Helluland“ (manoma, kad tai Bafino sala), „Markland“ (manoma, kad tai Labradoras) ir „Vinland“ (paslaptingesnė vieta, kurią kai kurie archeologai laiko Niufaundlandu).
Šiuo metu vienintelė patvirtinta vikingų gyvenvietė Naujajame pasaulyje yra L’Anse aux Meadows, šiauriniame Niufaundlando gale. Ši vieta buvo kasinėjama 1960-aisiais. Be to, yra trys galimos vikingų vietos, kurias archeologai neseniai kasinėjo Kanadoje. Dvi galimos vietos yra Niufaundlande, o trečioji – Bafino saloje, Kanados Arktyje.
Viena galima vikingų vieta yra Point Rosee, pietų Niufaundlande; šioje vietoje archeologai aptiko durpių geležies lydymo židinį šalia velėnos struktūros.
Kita galima vikingų vieta yra Sop’s Arm mieste Niufaundlande, kurioje yra „spąstų“ serija, manoma, naudotų dideliems gyvūnams, pavyzdžiui, karibu, gaudyti. Šie spąstai išdėstyti tiesia linija, ir archeologai mano, kad vikingai galėjo varyti gyvūnus į šiuos spąstus, kur jie galėjo būti sugauti ir nužudyti.
Trečioji galima vikingų vieta yra Nanook Bafino saloje; tyrėjai rado artefaktų, kurie galėjo būti naudojami metalo gamybai, ir struktūros, kurią vikingai galėjo pastatyti, liekanų.
Vikingų invazija
Vikingų invazija į Paryžių
Vikingų armijos išliko aktyvios Europos žemyne visą IX amžių, 842 metais žiauriai nusiaubusios Nantą ir užpuolusios miestus net iki Paryžiaus, Limožo, Orleano, Turo ir Nimo.
844 metais vikingai šturmavo Seviliją (tuo metu kontroliuojamą arabų); 859 metais jie apiplėšė Pizą, tačiau arabų laivynas juos užklupo grįžtančius į šiaurę.
911 metais Vakarų frankų karalius sutartimi suteikė Ruaną ir aplinkinę teritoriją vikingų vadui, vardu Rolo, mainais už tai, kad šis neleistų kitiems plėšikams plaukti Senos upe. Šis Šiaurės Prancūzijos regionas šiandien žinomas kaip Normandija, arba „šiauriečių žemė“.
IX amžiuje skandinavai (daugiausia norvegai) pradėjo kolonizuoti Islandiją, Šiaurės Atlanto salą, kurioje dar nebuvo apsigyvenę daug žmonių. X amžiaus pabaigoje kai kurie vikingai (įskaitant garsųjį Eriką Rudąjį) persikėlė dar toliau į vakarus, į Grenlandiją.
Remiantis vėlesnėmis islandų istorijomis, kai kurie pirmieji vikingų kolonistai, apsigyvenę Grenlandijoje (įskaitant vikingų didvyrį Leifą Eriksoną, Eriko Rudojo sūnų), tikriausiai buvo pirmieji europiečiai, atradę ir ištyrinėję Šiaurės Ameriką. Jie pavadino savo išsilaipinimo vietą Vinlandu (Vyno žeme) ir pastatė laikiną gyvenvietę L’Anse aux Meadows, dabartiniame Niufaundlande. Be to, yra mažai įrodymų apie vikingų buvimą Naujajame pasaulyje, ir jie nesukūrė nuolatinių kolonijų.
Danų dominavimas
Haraldo Bluetooth, naujai suvienytos, galingos ir pakrikštytos Danijos karaliaus, valdymas X amžiaus viduryje žymi antrosios vikingų eros pradžią.
Didelio masto antpuoliai, dažnai organizuojami karališkųjų vadų, smogė Europos ir ypač Anglijos pakrantėms, kur Alfredo Didžiojo palikuonių karalių linija silpo.
Haraldo maištingas sūnus Svenas Šakabartis nuo 991 metų vadovavo vikingų antpuoliams į Angliją ir 1013 metais užkariavo visą karalystę, išsiųsdamas karalių Etelredą į tremtį. Svenas mirė kitais metais, palikdamas savo sūnų Knutą (arba Kanutą) valdyti skandinavų imperiją (įskaitant Angliją, Daniją ir Norvegiją) Šiaurės jūroje.
Po Knuto mirties jį pakeitė du jo sūnūs, tačiau abu mirė iki 1042 metų, o Edvardas Išpažinėjas, ankstesnio (ne danų) karaliaus sūnus, grįžo iš tremties ir atgavo Anglijos sostą iš danų. Jam mirus (be įpėdinių) 1066 metais, Haroldas Godvinsonas, galingiausio Edvardo bajoro sūnus, pareiškė pretenzijas į sostą.
Haroldo armijai pavyko nugalėti paskutinio didžiojo vikingų karaliaus – Norvegijos Haraldo Hardrados – invaziją Stamford Bridže, netoli Jorko, tačiau po kelių savaičių jie pralaimėjo Normandijos kunigaikščiui Vilhelmui (kuris pats buvo kilęs iš skandinavų kolonistų Šiaurės Prancūzijoje). 1066 metų Kalėdų dieną karūnuotas Anglijos karaliumi, Vilhelmas sėkmingai išlaikė karūną prieš kitus danų iššūkius.
Vikingų eros pabaiga
1066 metų įvykiai Anglijoje faktiškai užbaigė vikingų erą. Tuo metu visos skandinavų karalystės buvo krikščioniškos, o tai, kas liko iš vikingų „kultūros“, buvo absorbuota į krikščioniškos Europos kultūrą. Šiandien vikingų palikimo ženklų daugiausia galima rasti skandinaviškoje kai kurių vietovardžių kilmėje ir žodyne regionuose, kuriuose jie įsikūrė, ypač Šiaurės Anglijoje, Škotijoje ir Rusijoje. Islandijoje vikingai paliko gausią literatūrą – islandų sagas, kuriose jie šlovino didžiausias savo šlovingos praeities pergales.
Vikingų mitai
Daugelis šiuolaikinių vikingų suvokimų kilo iš katalikų propagandos. Po daugybės krikščionių įrenginių nusiaubimo ir nesuskaičiuojamų relikvijų bei turtų praradimo, katalikų bažnyčia siekė juos dehumanizuoti. Iki karalienės Viktorijos valdymo Didžiojoje Britanijoje vikingai vis dar buvo apibūdinami kaip smurtinė ir barbariška tauta. XIX ir XX amžiais suvokimas pasikeitė tiek, kad vikingai buvo šlovinami kaip kilnūs laukiniai su raguotais šalmais, išdidžia kultūra ir baimę keliančiais kovos įgūdžiais.
Kalbant apie populiariausius vikingų mitus, sukurtus dėl šių klaidingų suvokimų, istorija aiškiai įrodo, kad šie faktai yra neteisingi:
- Vikingai nešiojo raguotus šalmus. Vikingai tradiciškai nešiojo šalmus plikomis galvomis arba dėvėjo paprastus odinius ir metalinius šalmus su veido apsauga. Idėja apie raguotus šalmus kilo per vikingų atgimimą Viktorijos valdymo laikais.
- Tai buvo nešvarūs ir apleisti žmonės. Archeologai reguliariai randa šukų, šaukštų ir kitų higienos priemonių pėdsakų, kurie rodo, kad vikingai labai rūpinosi asmenine higiena.
Nors gyvenimo sąlygos Skandinavijos regionuose tikrai buvo atšiaurios ir sunkios, daugelis vikingų kentėjo nuo išteklių trūkumo, o žmonės kėlėsi dideliais atstumais, neturėdami vieningos krypties. Vikingų epochoje skandinavai sugebėjo labiau įsitvirtinti išoriniame pasaulyje ir susikurti reputaciją, kuri peržengė paprasto barbariškumo ribas. Nors kai kuriuos vikingus skatino turtų troškimas, daugelis siekė taikesnių ekonominių santykių su aplinkinėmis tautomis.
Iš tiesų, kaip rašė Forte ir kt., vikingų era nesibaigė dramatiškai. Autoriai teigia, kad skandinavų karalystės lėtai akultūravosi ir integravosi į „platesnį Europos krikščionybės politinį kūną“. »
