Niflheimas, iš senovės skandinavų kalbos „Niflheimr“ – „rūko pasaulis“, yra vienas iš devynių skandinavų mitologijos pasaulių, reprezentuojantis miglos, šalčio ir ledo karalystę. Kaip toks, jis yra kosmologinė priešprieša Muspelheimui – ugnies ir karščio pasauliui.
Niflheimo kilmė
Viduramžių islandų krikščionių istoriko Snorrio Sturlusono užrašytuose skandinavų kūrimo mituose pasakojama, kad pirmoji būtybė, milžinas Ymiras, gimė tada, kai Niflheimo ledas ir Muspelheimo ugnis susitiko Ginnungagapo bedugnėje, kuri juos anksčiau skyrė.
Žodis „Niflheimas“ randamas tik Snorrio kūriniuose ir dažnai vartojamas pakaitomis su „Niflhel“ – poetiniu „Hel“ (mirusiųjų pasaulio) papuošimu. „Niflhel“ aptinkamas senovės skandinavų poezijoje, kuri yra daug senesnė už Snorrio darbus. Gali būti, kad žodį „Niflheimas“ sugalvojo pats Snorris. Neįmanoma žinoti, ar su juo susijusi koncepcija yra tokia pat vėlyva ir išgalvota, nes vienintelis mūsų šaltinis, pretenduojantis į išsamų pagoniškojo skandinavų pasaulio sukūrimo pasakojimą, yra Snorrio kūryba.
Ryškiausia Niflheimo savybė buvo ta, kad tai buvo siaubingo ir stingdančio šalčio karalystė. Hiperborėjų tautai, kuri puikiai suprato laukinės gamtos priešiškumą, ši koreliacija yra visiškai suprantama. Iš tiesų, negalima nepamiršti, kad islandams „šaltis“ ateidavo iš Niflheimo šiaurėje, Hel karalystės. Šį ryšį dar labiau iliustruoja Hvergelmiro – ledinių šiaurės upių ištakų – vieta Niflheimo viduje:
Miglos pasaulis, Niflheimas, buvo sukurtas gerokai anksčiau, nei susiformavo žemė; jo viduryje yra šaltinis, vadinamas Hvergelmiru, iš kurio išteka upės, vadinamos Ylgr, Víd, Leiptr, Fjörm, Fimbulthul, Svöl, Gunnthrá, Slídr, Hríd ir Sylgr.
Niflheimas – paniekintųjų pasaulis.
Be savo vaidmens kuriant kosmosą, Niflheimas tapo paskutine poilsio vieta tiems, kurie mirė be garbės. Čia taip pat gyvena Hel – šiurpi milžinė, valdanti mirusiuosius.
Šis aprašymas kontrastuoja su šlovinga draugystės ir švenčių atmosfera, laukiančia karių Valhaloje. Tačiau Niflheimas buvo laikomas didžiųjų okultinių žinių poilsio vieta dėl ten palaidotų mirusiųjų sielų.
Iš tiesų, „mirusiųjų šalis, požeminis pasaulis arba Niflhel, yra ne tik visos gyvybės, bet ir visų žinių saugykla, todėl išminties paieškos mirusiųjų šalyje buvo įprasta praktika“. Šią idėją patvirtino gudrusis milžinas Vafthrudniras, pripažinęs, kad didžiąją dalį savo išminties įgijo per įvairius susitikimus su mirusiaisiais.
