Kaip manote, koks kitas skystis, be priešų kraujo, džiugino vikingų karius? Jei pagalvojote apie vandenį, tikriausiai juokaujate. Nors jie mėgo šaltinio vandenį, jų organizmo drėkinimą taip pat užtikrindavo alkoholis.
Tikėdami, kad jų pomirtinis gyvenimas bus kupinas mūšių dieną ir švenčių vakare, ypač Valhaloje, jie jausdavo didžiulį džiaugsmą keldami auksinius ar sidabras ragus, pripildytus naminio alaus socialinių susibūrimų metu. Tačiau vis dar reikia išsiaiškinti vikingų pageidavimus alkoholinių gėrimų atžvilgiu. Mes tai paaiškinsime.
Midus
Gaminamas iš vandens, medaus, mielių, vaisių ir vaistinių ar aromatinių augalų, midus yra vienas pirmųjų alkoholinių gėrimų, kuriuos kada nors gėrė vyrams. Pats žodis kilęs iš senovės graikų kalbos žodžių húdôr (vanduo) ir méli (medus). Dėl medaus ir vandens mišinio tai buvo fermentuotas gėrimas, kurio alkoholio kiekis svyravo nuo 8 iki 10 %, todėl jis galėjo būti lengvas, pusiau sausas, stiprus, vyno skonio, saldus, svaiginantis ir t. t.
Visgi midus dažniausiai buvo skirtas tik ypatingoms progoms. Kadangi medaus kiekis, reikalingas kasdieniam vartojimui, nėra lengvai surenkamas, tai buvo pirmiausia garbės gėrimas, skirtas svarbiems visuomenės asmenims.
Taip pat svarbu pabrėžti, kad vikingų tauta tikėjo, jog midus yra susijęs su Odinas. Pasak istorijos, dievas Odinas pavogė poezijos midų – įkvėpimo šaltinį. Todėl jie jo neatsisakydavo, atsižvelgiant į didelę įtaką, kurią gėrimas turėjo jų kūrybiškumui.
@tanadelratto_idromele
Alus
Drąsūs net mirties akivaizdoje, vikingų kariai ne tik uoliai garbino dievus. Jie taip pat labai rimtai žiūrėjo į alų. Jiems alus buvo karo, pergalės ir nemirtingumo simbolis. Todėl puotų metu jis liejosi laisvai.
Kai kurios senosios pagoniškos tradicijos teigė, kad alus turi galią išlaisvinti vikingų karių dvasią ir sujungti juos su savo globėjais dievais. Būtent todėl vikingų kultūroje alus dažniausiai buvo geriamas ketvirtadienį – dieną, skirtą dievui Toras, galingiausiam iš kariaujančių dievų ir aukščiausiam vikingų panteone.
Ketvirtadieniais alaus auka būdavo pilama prie ąžuolo šaknų kaip auka Toras, protėvių dvasioms ir gamtos pasaulio dvasioms.
@popuche_mangeusedecrayon
Gaminamas iš miežių grūdų ar kitų sėklų, kepintų ant ugnies ir vėliau virtų, aromatinių žolelių bei mielių, galinčių paversti alų iki 9 ar 10 % stiprumo, šis gėrimas buvo gausiai vartojamas skandinavų karių.
Šiaurės tautos turėjo didelę šių nemirtingų gėrimų įvairovę. Kai kurie buvo specialiai ruošiami konkrečioms šventėms, pavyzdžiui, Jule – saulėgrįžos ceremonijai, kuri yra Kalėdų ištakos, arba vasaros saulėgrįžai, o kiti buvo gaminami degustuoti ypatingų įvykių, tokių kaip gimdymai ar laidotuvės, metu.
Kadangi midus buvo garbės gėrimas ir sunkiai prieinamas, alus išliko vikingų gausiausiai vartojamu alkoholiu švenčiant pergales, tradicines šventes, pagerbiant savo globėjus dievus ir kt.
