Kai pagalvojate apie vikingų kaimus, kas pirmiausia šauna į galvą? Ar įsivaizduojate šurmuliuojantį kaimą, apsuptą tvirtovę primenančios sienos? O galbūt atokų žemdirbių kaimelį kažkur nuošaliame Europos kampelyje?
Iš tikrųjų vikingų kaimai labai skyrėsi savo dydžiu ir struktūra, priklausomai nuo jų vietos, paskirties ir gaminamos produkcijos.
Dėl to daugelis šiuolaikinių Prancūzijos kaimų turi gilias šaknis skandinavų mitologijoje; tokios vietovės kaip Écaquelon (reiškianti „namai šioje pusėje“), Houlbec-près-le-Gros-Theil (pažodžiui išvertus – „žaliasis ąžuolas prie Gros Theil“) ir Dieppe („gilus uostas“) slepia unikalias istorijas, kurias galima atsekti šimtmečius atgal!
Pažvelkime, koks buvo vikingų gyvenimas ir kaip atrodė jų kaimai.
Ūkininkų kaimai (Bygdes)
Dažniausias vikingų kaimo tipas buvo vadinamas „bygde“. Tai buvo nedidelė žemdirbių bendruomenė, susidedanti iš kelių dešimčių namų ūkių, dažnai įkurta išvalytose žemėse šalia pelkių, upių ir ežerų. „Bygdes“ paprastai buvo savarankiški, o tai reiškia, kad gyventojai galėjo patys užsiauginti pakankamai maisto ir jiems nereikėjo kliautis prekyba su kitomis bendruomenėmis ar užsienio galiomis. Kiekvienas namų ūkis dažniausiai turėjo savo žemės sklypą kviečiams, miežiams, avižoms ir rugiams auginti bei gyvuliams, tokiems kaip karvės, avys ir kiaulės, laikyti. Prireikus šių bendruomenių gyventojai taip pat žvejodavo netoliese esančiuose vandens telkiniuose.
Miesteliai (Tingstadir)
Antrasis vikingų kaimo tipas buvo žinomas kaip „tingstadir“ arba „thingstead“. Šios gyvenvietės buvo didesnės už „bygdes“, tačiau vis dar gana mažos, palyginti su šiuolaikiniais miestais. Paprastai „tingstadir“ sudarydavo nuo 40 iki 200 namų ūkių, išsidėsčiusių aplink didelę atvirą erdvę, vadinamą „thing carpenter“, kur žmonės rinkdavosi į viešus susirinkimus ir renginius, pavyzdžiui, turgus ar muges.
Šiuose miesteliuose paprastai būdavo viena ar dvi bažnyčios bei kapinėms skirta zona. Jie taip pat tarnavo kaip vietos valdžios administraciniai centrai, kur buvo vykdomas teisingumas ir sprendžiami kaimyninių bendruomenių konfliktai.
Tvirtovės (Borgar)
Paskutinis vikingų kaimo tipas buvo vadinamas „borgar“ arba įtvirtintas miestas. Šios gyvenvietės buvo statomos aukštesnėse vietose ir ginamos aukštomis Akmuo arba medinėmis sienomis, priklausomai nuo jų dydžio ir vietos. „Borgar“ dažnai būdavo įsikūrę šalia svarbių prekybos kelių, kad apsaugotų pirklius nuo pro šalį keliaujančių plėšikų. Kai kurios „borgar“ tvirtovės taip pat atlikdavo karinę funkciją, pavyzdžiui, saugojo nuo priešų invazijų arba buvo naudojamos rengti atakas prieš konkuruojančias gentis kaimyniniuose regionuose.
Šių tvirtovių viduje paprastai būdavo centrinė salė, kurioje visi rinkdavosi į šventes ir minėjimus; tačiau sienų viduje dažniausiai nebuvo nuolatinių gyvenamųjų namų, nes dauguma žmonių gyveno mažesniuose namuose už pagrindinių vartų, nors, priklausomai nuo tvirtovės dydžio ir paskirties, galėjo būti ir išimčių!
Vikingų kaimo gyventojų gaminami pagrindiniai produktai
Vikingų kaimuose gaminamos produkcijos rūšis labai priklausė nuo regione prieinamų išteklių. Pavyzdžiui, pakrančių bendruomenėse gyventojai daugiausia dėmesio skyrė žvejybai ir prekybai prekėmis su kitais kaimais.
Tuo tarpu ūkiuose gyventojai augino miežius ir kviečius bei laikė gyvulius (avis ir galvijus) maisto gamybai. Regionuose, kur gausu geležies rūdos ar medienos, gyventojai specializavosi metalo apdirbimo ar stalių amatuose, kad gamintų įrankius ar ginklus prekybai bei gynybai.
Gyvenimo ritmas vikingų kaimuose
Gyvenimas vikingų kaimuose sukosi aplink dvi pagrindines veiklas – žemdirbystę ir prekybą, kurios paprastai vykdavo skirtingais metų laikais. Pavasarį ir vasarą, kai orai buvo palankesni žemės ūkio darbams, tokiems kaip pasėlių sodinimas ar gyvulių auginimas mėsai, gyventojai didžiąją laiko dalį skirdavo ūkinei veiklai.
Vėliau ateidavo ruduo, kai derlius būdavo nuimtas, o gyvuliai paskersti maisto atsargoms kaupti. Žiemos mėnesiais prekyba tapdavo svarbesnė dėl išaugusios užsienio rinkų paklausos. Šiuo laikotarpiu daugelis kaimo gyventojų keliaudavo į tolimus kraštus, kur mainydavo prekes su vietiniais gyventojais, kad gautų papildomų atsargų ar medžiagų, kurių jiems reikėjo namuose.
Nesvarbu, ar tai būtų šurmuliuojantys miestai, pilni pirklių iš tolimų šalių, ar ramios žemdirbių bendruomenės, įsikūrusios toli nuo civilizacijos, vikingų kaimai buvo neįtikėtinai įvairiapusės vietos, siūlančios kažką unikalaus, priklausomai nuo jų vietos ir tikslo.
Nuo žvejybos pakrantėse iki ūkininkavimo giliuose miškuose – vikingai jautė didžiulę pagarbą gamtai, o tai leido jiems visapusiškai išnaudoti jos dovanas ir užsitikrinti pragyvenimą sunkiu darbu bei išradingumu daugelį šimtmečių, iki pat mūsų moderniųjų laikų!
