Vikingų amžius – tai Europos istorijos laikotarpis, trukęs nuo 793 iki 1066 m. Jis geriausiai žinomas dėl savo jūrinės kultūros, plėšiamųjų žygių, prekybos ir kolonizacijos visoje Šiaurės Europoje. Šiame tinklaraščio įraše pasinersime į vikingų amžiaus chronologiją, pradedant nuo jį atitikusio Vendelio laikotarpio, kad geriau suprastume, kodėl ši era turėjo tokią didelę įtaką formuojant ankstyvąją Europos kultūrą.
Vendelio laikotarpis (550–793 m. po Kr.)
Germanų geležies amžius, padalytas į ankstyvąjį (pažymėtą danų pasirodymu istorijoje) ir vėlyvąjį, Švedijoje vadinamas Vendelio laikotarpiu. Šiuo metu Šiaurės Europoje sparčiai plėtėsi prekyba ir daugėjo migracijos į naujus regionus. Šiuo laikotarpiu Skandinavijoje taip pat įvyko dramatiški socialiniai pokyčiai, turėję gilių pasekmių vėlesnėms kartoms.
753-ieji metai žymi vikingų amžiaus pradžią, kai buvo įkurta pirmoji švedų gyvenvietė Aldeigjuborgas (dabartinė Senoji Ladoga) netoli Sankt Peterburgo, Rusijoje. 789 m. užfiksuotas vikingų iš Norvegijos antpuolis Portlando saloje Anglijoje, o 793 m. norvegų vikingai nusiaubė Lindisfarno vienuolyną Anglijoje.
Vikingų ekspansija (793–850 m. po Kr.)
793 m. trys laivai atplaukė prie Lindisfarno salos, esančios prie rytinės Anglijos pakrantės, taip pradėdami vieną garsiausių istorijos epochų: vikingų amžių. Nuo to momento vikingai leidosi į daugybę ekspedicijų, siekdami „atrasti“ naujas žemes už Skandinavijos ribų. Apie 870 m. jie kolonizavo Islandiją, o apie 986 m. – Grenlandiją. Iš viso skandinavų teritorijos driekėsi nuo Niufaundlando Kanadoje iki Bagdado Irake!
Pirmąjį agresyvų išpuolį Airijoje danų vikingai surengė 795 m. Vėliau, 799 m., skandinavų laivynas užpuolė ir apiplėšė vienuolyną, įsikūrusį Akvitanijos pakrantėje, Nuarmutjė saloje.
Apie 800 m. airių kolonistai atrado Islandiją, o vikingai įkūrė prekybos postus Skiringsale ir Birkoje. 802 m. vikingai įsitvirtino Orknio, Hebridų ir Meno salose, kur išliko iki 1405 m. 804 m. Karolis Didysis sugriovė Šlėzvigą (sostinę), todėl daugelis danų laivų ieškojo prieglobsčio Anglijoje arba Norvegijoje. 825 m. įvyko ekspedicija į Konstantinopolį, kur vikingai tris dienas plėšė priemiesčius, kol juos išvijo graikiški ugnies įrenginiai, šaudę nuo aukštų sienų, supančių Konstantinopolio uosto zoną.
834 m. karalius Godfredas I įkūrė Danelagą, kuris Jutlandijai suteikė Rytų Anglijos ir Nortumbrijos kontrolę; tai žinoma kaip „Didžioji pagonių armija“, įsiveržusi į Angliją šiuo laikotarpiu (865–875 m.). 838 m. dvi grupės pakilo Sena Prancūzijoje ir plėšė miestus jos pakrantėse, nuo Ruano iki Paryžiaus. Jie taip pat atakavo Ispanijos miestus, pavyzdžiui, Lisaboną Portugalijoje, prieš patraukdami į Italiją, kur 841 m. nusiaubė Paviją Lombardijoje.
842 m.: Žumiežo ir Kentoviko (Prancūzija) apiplėšimas.
Antpuoliai šiuose dviejuose uostuose žymi vieną pirmųjų užfiksuotų vikingų smurto atvejų žemyninėje Europoje. Žumiežas ir Kentovikas buvo du svarbūs frankų prekybos uostai, jungę Didžiąją Britaniją su Europa. Užpuldami juos, vikingai sutrikdė prekybą tarp Didžiosios Britanijos ir žemyninės Europos. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip jų atakos turėjo toli siekiančių pasekmių visoje Europoje.
843 m.: Nanto (Prancūzija) nusiaubimas ir Mesako (Prancūzija) mūšis.
843 m. Nantas patyrė ypač žiaurų Vestfoldo vikingų antpuolį, kurie išžudė vyskupą ir jo parapijiečius, o tada pasitraukė su grobiu. Tais pačiais metais Reno de Nantas, padedamas Nanto grafo Lamberto ir bretonų vado Nominoė, laimėjo lemiamą mūšį prieš vikingų vadą Hastingą prie Mesako. Ši pergalė tapo lūžio tašku prancūzų pasipriešinime vikingų įsiveržimams į jų šalį.
844 m.: Nesėkmingi reidai į La Korunją ir Seviliją (Ispanija).
844 m. vikingų pajėgos surengė ekspediciją į Portugaliją, tačiau patyrė nesėkmę dėl Alfonso III vadovaujamo pasipriešinimo, kuriam pavyko juos atremti pasitelkus pranašesnę taktiką ir geriau apmokytus karius. Vėliau vikingai bandė surengti du reidus į Ispanijos miestus – La Korunją ir Seviliją, tačiau vėl buvo atremti po stipraus vietos pajėgų, ištikimų karaliui Ramiro I, pasipriešinimo.
845 m.: Paryžiaus apgultis ir Hamburgo (Vokietija) apiplėšimas.
845 m. Paryžių apgulė vikingų pajėgos, vadovaujamos Ragnaro Lodbroko, kuris iš Karolio Plikagalvio pareikalavo duoklės mainais už miesto apsaugą nuo sunaikinimo. Karolis galiausiai sutiko mokėti Ragnarui 7 000 svarų per metus trejus metus, kad išvengtų Paryžiaus nusiaubimo, kaip tai nutiko daugeliui miestų prieš tai. Tais pačiais metais įvyko dar vienas sėkmingas reidas Hamburge (Vokietija), kur vikingai plėšė vienuolynus ieškodami aukso ir sidabras, o tada su grobiu grįžo namo.
Vikingų nuosmukis (850–1066 m.)
Vikingų amžius baigėsi po to, kai pasikartojantys kariniai pralaimėjimai privertė daugelį skandinavų valdovų atsiversti į krikščionybę, o tai reiškė atotrūkį nuo jų tradicinių vertybių ir įsitikinimų. Skandinavijos karaliams perimant krikščioniškas tradicijas, tokias kaip monogamija, ir prisiekiant ištikimybę didžiosioms Europos galioms, pavyzdžiui, Anglijai ir Prancūzijai, jų politinė galia laikui bėgant mažėjo, kol 1066 m. juos visiškai pakeitė kitos valdančiosios šeimos.
1066 m.: Stamford Bridžo mūšis ir normanų užkariavimas
1066-ieji metai žymi svarbų lūžį Anglijos, o kartu ir vikingų istorijoje. 1066 m. rugsėjo 25 d. karalius Haraldas III Hardrada (karaliaus Haroldo II įpėdinis) buvo nugalėtas Stamford Bridže karaliaus Haroldo II pajėgų.
Tai buvo paskutinis didelis mūšis tarp anglosaksų ir vikingų Anglijoje iki Vilhelmo Užkariautojo įsiveržimo po kelių savaičių, 1066 m. spalio 14 d., su jo normanų armija. Ši invazija pažymėjo anglosaksų dominavimo Didžiojoje Britanijoje pabaigą, taip pat vikingų reikšmingos įtakos Anglijoje pabaigą, tačiau tai nepanaikino jų įtakos kitose Europos dalyse ar jų, kaip nuožmių karių, palikimo istorijoje!
1085 m.: Paskutinis danų bandymas užkariauti Angliją
1085 m. Danijos karalius Kanutas IV bandė susigrąžinti Angliją, kurią anglosaksų pajėgos kontroliavo nuo Alfredo Didžiojo pergalės Edingtone 878 m. Šis paskutinis bandymas baigėsi nesėkme, kai Kanutas IV žuvo Sent Olbanse. Tačiau tai neliko be pasekmių: Vilhelmas I pasinaudojo tuo kaip pretekstu pradėti savo Anglijos užkariavimą ir pradėjo tai, kas vėliau buvo pavadinta normanų užkariavimu.
1103 m.: Norvegijos karaliaus Magnuso Barfuto mirtis Airijoje
Savo valdymo metu Norvegijos karalius Magnusas Barfutas išplėtė Norvegijos įtaką visoje Europoje. Jis surengė keletą reidų į Škotiją, Velsą ir Airiją bei trumpam net užkariavo Dubliną. 1103 m. jis žuvo ekspedicijos metu Alsteryje (Airija), o tai reiškė Norvegijos dominavimo Europoje pabaigą daugeliui ateinančių metų.
1151–1153 m.: Norvegijos karaliaus Eysteino Haraldssono rytinių pakrančių plėšimas
Valdant karaliui Eysteinui Haraldssonui, Norvegija tęsė savo ekspansinę politiką, 1151–1153 m. rengdama reidus į rytines Škotijos ir Anglijos pakrantes. Ši politika daugiausia buvo nulemta jo troškimo turėti turtų ir galios bei bandymų pagerinti Norvegijos padėtį Europoje. Deja, Eysteinui šios kampanijos baigėsi Norvegijos pralaimėjimu, kai jis žuvo mūšyje prieš škotų pajėgas netoli Renfrušyro (Škotija).
1171 m.: Paskutinio skandinavų karaliaus Askulfo Mac Torkilo mirtis
Po to, kai 1170–1171 m. buvo išvytas anglonormanų pajėgų, Askulfas Mac Torkilas dar kartą bandė susigrąžinti savo karalystę, tačiau žuvo mūšyje prieš juos netoli Dublino (Airija). Su jo mirtimi išblėso bet kokia viltis, kad skandinavai atgaus Dublino ar bet kurio kito miesto, prarasto šiuo laikotarpiu, kontrolę.
1185 m.: Normanai surengia pergalingą ekspediciją iš Sicilijos į Salonikus Balkanuose
Užkariavę Siciliją 1060–1091 m., Rodžerio II vadovaujamos normanų pajėgos 1185–1186 m. surengė pergalingą kampaniją iš Sicilijos į Salonikus (Graikija), kuri leido jiems kontroliuoti didelę Graikijos pakrantės dalį ir pakrantės miestus, tokius kaip Korintas ir Patrai. Ši kampanija tapo svarbiu lūžiu normanų galiai, kurios įtaka išsiplėtė už Italijos ribų į kitus Europos regionus, įskaitant Graikiją ir net Anatoliją (Turkija).
1263 m.: Norvegijos karaliaus Haakono Haakonssono mirtis Orknio salose (Škotija)
Paskutinis didysis vikingų vadas buvo Haakonas Haakonssonas, kuris mirė per bandymą įsiveržti į Škotiją 1263–1264 m., netoli Orknio salų (Škotija). Jo mirtis pažymėjo šiaurietiško dominavimo Šiaurės Europoje ir vikingų amžiaus pabaigą, kuris prasidėjo pirmuoju užfiksuotu reidu į Lindisfarno vienuolyną 793 m. po Kr. ir baigėsi 1263 m. po Kr., kai Haakonas žuvo kovodamas su škotų pajėgomis netoli Orknio salų (Škotija).
Vikingų amžiaus chronologija prasideda nuo jo pirmtakų – pirmojo ir antrojo germanų geležies amžių – ir baigiasi ilgalaikiais pokyčiais skandinavų kultūroje, kuriuos sukėlė plačiai paplitęs krikščionybės priėmimas tarp galingų to meto valdovų. Šis tradicinių šiaurietiškų įsitikinimų atsisakymas žymėjo ryžtingą eros pabaigą, kurios palikimas gyvas iki šiol literatūroje, mene, architektūroje, kalboje, muzikoje ir kt. Svetainių savininkai, norintys įtraukti dalį turtingo Skandinavijos kultūrinio paveldo į savo projektus ar turinio strategijas, neturėtų ieškoti toliau nei šios istorinės šaknys!
