Tarsi ištikimi palydovai, vikingų skydai buvo pagrindinis ginklas, kurį skandinavų kariai naudojo per antpuolius, rengiamus savo Europos kaimynams.
Tačiau šių apvalių ginklų gamyba yra dalis išsaugotų tradicijų. Nors nėra jokių iš šiaurės tautų kilusių dokumentų, kurie tiksliai aprašytų vikingų skydų charakteristikas, moksliniai tyrimai leido atskleisti daugybę faktų apie juos.
Skydo skydas
Ploni kraštuose, vikingų skydai vidutiniškai buvo 60 mm storio. Jie buvo apvalios formos, o vidutinis skersmuo siekė nuo 80 iki 90 cm. Kadangi būtų buvę sunku rasti tokio skersmens medžių tiek daug skydų pagaminti, buvo naudojamos sujungtos nedidelio pločio lentos.
@leslie.joursdorage
Tai buvo lentų sluoksnis, sudarytas iš maždaug septynių ar aštuonių baltojo pušies lentų. Lentos buvo dedamos viena šalia kitos ir suklijuojamos. Visos konstrukcijos tvirtumą stiprino rankenos tvirtinimai, skydo centrinės dalies (umbo) bei odinio apvado detalės.
Kai kurie kasinėjimai atskleidė, kad mažos geležinės sąvaržos arba bronzos lakštai kartais būdavo reguliariai pridedami virš odinio apvado, kad būtų sukurtas vientisumo efektas kraštuose, ypač jei kraštas būdavo pažeistas.
Odinis padengimas
Viduramžių vikingų skydai kraštuose buvo aptraukti veršio oda ir padengti ėriuko arba veršio oda tiek priekinėje, tiek galinėje pusėje. Taigi medinė lenta buvo tarsi sumuštinis tarp odos sluoksnių.
Kad jie galėtų atlaikyti negailestingus iečių, kalavijų ir priešų kirvių smūgius, jie buvo sutvirtinti oda. Nors tai atrodo akivaizdu, tik neseniai archeologiniai kasinėjimai leido aptikti keturis viduramžių skydus iš Šiaurės Europos.
Jie buvo iš laikotarpio nuo 500 iki 580 m. prieš mūsų erą. Šie atradimai iš tiesų leido nustatyti, kad vikingų skydai buvo padengti apsauginiais sluoksniais, skirtais jiems sustiprinti.
Laikui atsparus apdorotas paviršius
Nors tiesa, kad skydai buvo aptraukti oda, kyla klausimas, ar naudota oda buvo žalia, rauginta, ar neapdorota. Atlikus mikropluošto, išgauto iš odinių apvadų, analizę, odoje buvo aptikta taninų. Išsamesni tyrimai atskleidė, kad be telyčios ir veršio odos, buvo naudojama ir ėriuko oda.
Nors jos naudojimas skydų gamyboje buvo uždraustas maždaug 930 m. Anglijos įstatymu dėl santykinai mažo atsparumo, ėriuko oda vis tiek buvo naudojama kai kurių gamintojų, nes ji buvo lengviausiai prieinama. Jie savo ūkiuose turėjo ėriukų. Norėdami kompensuoti jos silpnumą, jie apdorodavo medžiagą taninais, kad padidintų jos atsparumą ir ilgaamžiškumą.
@gagadzillartclay
Dekoravimas
Kai kurie archeologinių kasinėjimų metu rasti skydai, ypač tie, kurie rasti Gokstado laive (Norvegija, 905 m. po Kristaus), buvo ne tik aptraukti oda. Jie taip pat buvo dažyti.
Prisiminkite, kad šio straipsnio pradžioje minėjome, jog šių ginklų storis paprastai siekė 60 mm. Tikriausiai nustebote supratę, kad šie ginklai nebuvo tokie tvirti, kaip įsivaizdavote. Sakykime, kad mokslininkai turėjo tokią pačią mintį.
Norint patvirtinti, ar tai tikrai buvo kovose naudojami skydai, ar tik dekoratyviniai objektai, buvo atlikti tyrimai. Rezultatai įrodė, kad šie vikingų skydai buvo funkcionalūs kovai. Jų paviršius dažnai būdavo dažomas geltona, juoda arba raudona spalva.
Centrinės angos
Savo centre vikingų skydai turėjo apskritas angas, per kurias buvo veriamos ir rišamos odinės virvelės, skirtos odinei apsaugai pritvirtinti. Tikėtina, kad odos gabalai nebuvo pakankamai dideli. Norėdami visiškai padengti savo ginklus, kariai turėjo sujungti du odos gabalus tarpusavyje.
Rankena arba laikiklis
Vikingų skydų rankenos buvo ilgos ir galėjo siekti skydo skersmenį. Link abiejų galų jos siaurėdavo. Jų galai galėjo būti mentelės formos, todėl jie buvo tiesiogiai prikalami prie skydo korpuso.
@terredecuir
Umbo ir kniedės
Apskritos angos viduramžių vikingų skydų centre buvo uždengiamos plieniniu umbo, turinčiu pusrutulio formą ir maždaug 15 cm skersmenį. Umbo paprastai buvo laikomi geležinėmis kniedėmis su didelėmis, iš abiejų pusių užlenktomis arba suplokštintomis galvutėmis.
Reikia pažymėti, kad umbo galėjo būti dviejų pagrindinių formų. Vieni turėjo ryškų kaklelį ir gana aukštą kupolą, o kiti modeliai turėjo išgaubtą pagrindą be kaklelio.
Egzistavo ir kiti umbo modeliai, tačiau jie buvo reti. Tai pritūpusios pozos modelis, kūginis modelis, kartais su viršūnės mygtuku, modelis su dantytu kraštu, kampuotas, rafinuotas ir kt.
Taip pat verta paminėti, kad ant skydų, rastų kasinėjimų metu, aptinkama ir kitų metalinių apdailos detalių. Iškastuose kapuose rasti žiedai, esantys skydo galinėje pusėje ir laikomi ąselių, einančių per skydą, o kai kuriais atvejais ir per rankeną. Šie žiedai tikriausiai tarnavo kaip pakabinimo arba tvirtinimo taškai.
Šiandien šie atradimai leido atkurti visiškai autentiškus vikingų skydų modelius.
