Fafnis yra legendinis drakonas skandinavų mitologijoje, Hreidmaro sūnus. Jis taip pat buvo nykštuko kalvio Regino ir Otaro brolis. Dievams netyčia nužudžius Otarą, jie pasiūlė Hreidmarui atlygį. Šis atlygis buvo nykštuko Andvario auksas. Andvaris, įsiutęs dėl priverstinio savo turtų atidavimo, uždėjo jiems prakeiksmą.
Trokšdami turtų, Fafnis ir Reginas nužudė savo tėvą. Tačiau Fafnis visą auksą pasiėmė sau ir virto drakonu, kad galėtų jį geriau apsaugoti.
Legendos byloja, kad Nibelungai buvo elfai kalviai, meistriškai apdirbantys metalą ir gaminantys nenugalimus kardus, skydus bei kitus ginklus. Tamsoje, urvuose, vedančiuose į Nibelungų šalį, buvo paslėpti didžiuliai lobiai. Nors daugelis jų troško, niekas negalėjo pasiekti lobio, nes jį saugojo baisusis drakonas Fafnis. Daugybė didvyrių karių bandė pagrobti Nibelungų lobį, tačiau visus juos nugalėjo pabaisa.
Mimiro kerštas
Urvos anga atsivėrė šalto miško viduryje. Ten gyveno goblinas Mimiras. Kadaise jis buvo Nibelungas, bet dabar buvo izoliuotas, vienišas miške… Jis norėjo užvaldyti lobį, tačiau buvo išvarytas iš požemio karalystės.
Mimiras dienas leido galvodamas, kaip galėtų pasiekti tai, ko nori, bet buvo bailys ir per silpnas kovoti su drakonu. Kol vieną dieną likimas lėmė jam sutikti vaiką.
Vieną vasaros rytą Mimiras prie savo urvo rado naujagimį. Atrodė, kad jis buvo neseniai paliktas, suvyniotas į nuostabų apsiaustą.
Šalia jo gulėjo įspūdingo dydžio sulūžęs kardas. Mimirui patiko kardas ir jį nustebino vaiko stotas bei jėga. Jis pamanė, kad abu jam gali būti naudingi, ir nusprendė jį užauginti.
Atraskite mūsų vikingų papuošalus
Zygfrydas ir drakonas Fafnis
Kai berniukas užaugo, Mimiras nusprendė pataisyti kardą, kurį rado šalia vaiko miške. Didžiulis kardas tiko tik dėl berniuko nepaprastos jėgos.
Mimiras išmokė berniuką visko, ką žinojo apie kardo meną ir kaip turi elgtis riteris. Tačiau svarbiausia – jis įskiepijo jam nuotykių troškimą ir meilę iššūkiams bei pavojams. Jis tikėjosi, kad berniukas atkeršys už jį Nibelungams ir padės gauti lobį.
Berniuko vardas buvo Zygfrydas, jis buvo frankų karaliaus Zigmundo, kilusio iš dievo Odino giminės, ir gražiosios Siglidos, kurios vardas reiškia „pergalės apsauga“, sūnus. Jo tėvo karalystė vis dar buvo šiaurėje.
Su Zygfrydo kardu ir drąsa Mimiras rezgė savo keršto planą. Jis įtikino jaunuolį stoti į kovą su baisiuoju Fafniu. Zygfrydas patraukė į mišką, ten, kur buvo drakono urvas. Iš Mimiro patarimų jis žinojo, kad jo buveinėje tūno nenugalimas drakonas. Jis taip pat žinojo, kaip jį išvilioti.
Prie urvo įėjimo jis pradėjo groti švelnią melodiją savo sidabro ragu. Muzika pažadino drakoną ir išviliojo jį iš urvo. Zygfrydas laukė drakono pasislėpęs tarp medžių ir, dar prieš šiam jį pamatant ar užuodžiant, jo galingas kardas pervėrė Fafnio širdį.
Mirdamas Fafnis prisipažino Zygfrydui, kad kadaise buvo galingas milžinas. Jam buvo uždėtas prakeiksmas, pavertęs jį drakonu, pasmerktu mirti nuo jaunuolio rankos. Drakonas taip pat išpranašavo, kad jis įsimylės moterį, kuri taps jo pražūtimi.
Kai Zygfrydas ištraukė kardą iš drakono kūno, verdančio kraujo srovė užtiško jam ant rankos ir nudegino. Norėdamas numalšinti skausmą, jaunuolis pridėjo ranką prie burnos ir palietė lūpas drakono krauju.
Tą pačią akimirką Zygfrydas suprato, kad įgijo galią suprasti paukščių giesmes. Šie jam atskleidė, kur paslėpti brangūs Nibelungų lobiai ir kaip jis gali patekti į urvus jų ieškoti.
Iš paukščių Zygfrydas sužinojo, kad jei išsimaudytų drakono kraujyje, taptų nemirtingas. Todėl, prieš įeidamas į urvą, didvyris išsimaudė Fafnio kraujyje. Tačiau mažas liepos lapelis prilipo prie jo nugaros ir paliko vietą, kurios drakono kraujas negalėjo apsaugoti…
Nibelungų lobis
Zygfrydas iš paukščių sužinojo, kaip rasti lobį. Jis taip pat žinojo, kokie brangiausi daiktai slepiasi urvuose. Jis pasiėmė tik nematomumo šalmą ir stebuklingą žiedą. Žiedo nešiotojas įgytų nenugalimą galią prieš visą pasaulį. Zygfrydas nežinojo tik vieno – kad žiedas turi prakeiksmą, kuris atneš nelaimę kiekvienam, kas jį turės.
Išeidamas iš urvo, Zygfrydas vėl išgirdo paukščius. Šį kartą jie jam papasakojo apie Brunhildą, princesę karžygę, gražiausią Burgundijos karaliaus dukterį, ir jis pasidavė šiems žodžiams, įsivaizduodamas jauną moterį ir džiaugdamasis būsimu susitikimu.
Šis nuotykis nenumalšino jo sėkmės troškulio. Norėdamas susitikti su Brunhilda, jis keliavo per daugybę šalių ir kovojo su nesuskaičiuojama galybe karių. Jis susigrąžino savo sostą ir sugebėjo tapti dar garsesniu karaliumi nei jo tėvas.
Tačiau, kaip ir pranašavo Fafnis, meilė šiai moteriai jam atnešė ir didžiausias nelaimes…
